Rašyk
Eilės (78158)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1554)
Proza (10911)
Šiukšlių Dėžė (22283)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (370)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 122000
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13193)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Azazelo(-s) istorija

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
pieva yra Jeržio
Viskas savo vietose

Ji maišė drumzliną vandenį ties kanalizacijos grotelėmis, ieškodama įkritusių raktų. Pritūpusi pagaliuku baksnojo aplink. Ilgi plaukai nuo nugaros sruogomis vis atslinkdavo į priekį ir ji nervingu mostu numesdavo juos atgal.
Mudu su broliu stovėjome tyliai ir laukėme. Verčiau nerūstinti, kai ji taip nusiteikusi. Ir tuos raktus pametė dėl mūsų. Aš pradėjau cypti, brolis pastūmė mane, aš – motiną. Taip raktai atsidūrė baloje.

Dažniausiai aš necypiu. Nebent iš laimės. Man pasirodė, kad per kelią šokavo varlė. Labai mėgstu šiuos gyvius. Labiausiai – stebėti jų odos raštą: kiekvienos unikalus, bent aš taip noriu manyti. Gelsvos dėmelės susilieja su žaliomis, ties papilve nubąla, o nugaros centre – patamsėja. Kojos išsitempia ir vėl susilenkia. Drumzlinos akys ir judantis pagurklis – kiekviena to mažo kūnelio dalis ypatinga.
Visad nuo brolio gaunu į kailį, jei ilgai manęs neradęs aptinka tūnančią prie pelkės. Naktimis man patinka klausytis jų kurkimo. Mėgstu ilgu pagaikščiu maišyti kurkulus. Už tai irgi gaunu į kailį.

Taip brolis tikisi mane užauginti normaliu žmogumi. Mudu sutarėme, kad auklėsime vienas kitą po lygiai, taigi jis augina mane, aš – jį. Kai mama grįžta namo, dažniausiai įsitaiso kur nors netoliese ir žiūri į mudu, kartais tyliai ko nors paklausia ir vėl žiūri – tarsi mudu būtume filmo herojai. Aš pirma pavargtu būti heroje ir radusi pasiteisinimą dingstu.

Mama užkliudo pagaliuku raktus ir  paaiškėja, kur jie.
– Galiu ištraukti , – sakau, nors žinau, kad atsakymo nebus.
Ji atsitiesia ir  dabar mano eilė. Kišu ranką į šaltą drumzliną balą, pirštais ieškau žiedo, laikančio raktus. Ranka stingta, vis sunkiau sulenkti pirštus, bet atrodo, kad pagaliau juos užčiuopiau. Akimirka ir jie išsprūsta. Siauru tarpeliu tarp grotelių įkrenta gilyn. Brolis nervingai urgzteli ir atsidūsta. Teks visiems trims eiti pas dėdę atsarginių.

Iš tiesų tai jis mums ne dėdė, tik taip mandagiai vadiname. Jis gyvena už dviejų kvartalų – nedideliame baltame name su sodu, kurį juosia aukšta medinė tvora ir medžių-krūmų juosta. Pačiame sodo viduryje dangų atspindi bala. Prieš kelerius metus buvau įnikusi kone kasdien pro skylę tvoroje landžioti į tą sodą. Baloje buvau apgyvendinusi kai ką savo. Ir dėdė, iš pradžių pašūkavęs, vėliau nusileido. Mudu nedažnai pasikalbėdavome, bet, manau, jam patiko. Paskui pas mus atvažiavo mama ir viskas greitai susijaukė...

Priekinio dėdės kiemo vartelius radome neuždarytus. Įėję vidun pamatėme jį, kalbantį su lig tol man neregėtu vyriškiu. Šis vilkėjo ilgą samanų spalvos paltą, buvo gerokai pliktelėjęs ir keistai gelsvas.
– O, seniai matyti! – sušuko dėdė, vos mus išvydęs. – Užeikit vidun, mano svečias jau ruošiasi išeiti.
Dėdės veidu šmėstelėjo atoslūgis – tarsi viskas iš pat pradžių buvo vien tam, kad mes ateitume ir išvaduotume jį nuo nemalonaus atėjūno.
Šis lėtai pakilo, grįžtelėjo ir pažvelgė į mus. Pirmą kartą į mane žiūrėjo tokios didelės pilkos akys. Jos blizgėjo tarsi vandens paviršius. Nužvelgęs visus jis vėl grįžo prie manęs.
– Šita? – paklausė.
– A, taip taip, – kuo nerūpestingiau pabandė atsakyti dėdė.
Svečias keistai šyptelėjo, prisimerkė ir žengdamas pro pat mane vos girdimai pasakė:
– Pasimatysim.
Mano mama, lig tol apatiškai stebėjusi, kas vyksta, staiga subruzdo, prisitraukė mane su broliu arčiau ir leido svečiui išeiti.
– Raktus pamiršom... Pametėm... – murmėjo ji, neramiai žvelgdama pavymui samaninio palto, kuris dar šmėstelėjo tarpduryje. Dėdė atrodė sutrikęs.
– A, raktai raktai, tuoj tuoj... – jis nuėjo į prieškambarį ir pradėjo griozti telefono spintelę.
– Bičiulis, tiksliau buvęs klientas, užėjo taip netikėtai. Šimtą metų nesikalbėjom, o štai, žiūriu, jis į mano kiemą suka. Prisėdo toks keistas keistas. Seniai taip buvo, kad iš savo namų norėtųsi sprukti. Jums nebūna? Ir pradėjo jis taip iš toli klausinėti visko, – dėdė įkišo galvą į kambarį ir smakru mostelėjo mano pusėn. – Sakė, girdėjęs, kad tu pas mane į sodą landžiojai, vandenį mėgsti. Keistuolis...
Jis grįžo atgal prie spintelės, mes tebestovėjome sustingę. Pagaliau mama paleido mus, atsikvėpė ir atsisėdo ten, kur sėdėjo tas paltuotasis. Klausėme, kaip dėdė naršo tarp gausybės mažų raktelių, sumestų į metalinę skardinę nuo sausainių. Pagaliau viskas nutilo ir jis išdidžiai įžengė į kambarį, delne laikydamas mūsų buto raktus.
– Tai va, – pasakė įprasta viską apibendrinančia fraze, kuri paprastai reiškia jo monologo pabaigą.
Padėkojome ir sukrutome eiti. Prieš pat duris dėdė suėmė mane už rankos ir pakuždėjo:
– Neprasidėk verčiau su tuo seniu. Daktaras sako, kad jis neaiškus tipas. Nors, – šyptelėjo, – jo istorijos vis keičiasi. Tai va.



Aš gyvenu čia nuo gimimo. Visus pažįstu, turbūt galėčiau užsimerkęs kiekvieną atpažinti. Ir gatvėse užsimerkęs nepaklysčiau. Tai tikrai. Aš mėgstu žmones, o ir jie mane. Pasikalbėti, niekur neskubant – puikus dalykas. Man tik darosi neramu, kai matau žmogaus kūną, galiu jį apčiupinėti po colį, o kas dedasi viduje, negaliu nė numanyti. Pas mus žmonės paprasti – kas išorėje, tas ir viduje. Bet yra du tipai, kurie mane, turiu pasakyti, lig šiol neramina. Aš stebiu juos jau seniai. Tai mergaitė, kuri atsikraustė pas mus būdama paauglė. Ir seniokas, kuris čia atklydo nežinia iš kur prieš kelis dešimtmečius, o gal ir dar seniau.

Keisčiausia, kad jie niekuo neserga. Ir net kai aš rasdavau dingstį juos apžiūrėti, niekada nieko įtartino nerasdavau, o bet kokie bandymai prakalbinti baigdavosi visišku NIEKU. Tiesa, mergaitei, regis, aš patikau. Kol tikrindavau jos pulsą, nervų jautrumą ar regą, ji prašydavo ką nors papasakoti.
Aš žinau šimtus istorijų. Turiu net kelias pačias mėgstamiausias. Esu labai geras pasakotojas. Būsiu paveldėjęs tai iš savo senelio. Ak, tiesa, ne dabar. Taigi mergaitė, nors ir būdavo labai smalsi, pati nieko nepasakodavo.
O senis, kurį retai kada galėdavai sutikti gatvėje, man apskritai buvo mįslė. Turėdamas laisvo laiko pradėjau jį stebėti. Nieko rimto, bet aš esu žmogus visuomeniškas, visų sveikata ir saugumas – man svarbiausi.
Iš pradžių spėjau, kad jis smulkus sukčius, paskui, kad į alkoholizmą ar narkomaniją linkęs tipas, kai šios prielaidos nepasitvirtino (tyriau ne tik jo fizinę būklę, bet ir konteinerio bei pašto dėžutės turinį), nutariau, kad visas jo paslaptingumas susijęs su tarnybomis. Šaltasis karas niekad nesibaigs. Ir tik kvailiai sakytų kitaip. Taigi pradėjau užsirašinėti, kada, kur ir su kuo tas senis bendrauja, kas pas jį lankosi. Laisvalaikiu atliekamas stebėjimas-tyrimas netrukus pareikalavo viso mano laiko.
Daugiausiai įtarimų sukėlė senio ir mano minėtos mergaitės netikėtai prasidėjusi bičiulystė. Turėjau savų įtarimų. Aš nepaisiau jokių gandų – esu faktų žmogus, taip buvau mokytas ir taip nugyvenau visą savo gyvenimą. Viskas savo vietose.

Gerai atsimenu, kaip ji pirmą kartą atėjo pas senį. Tai buvo pirma moksleivių pavasario atostogų diena. Kiekvienam tądien sutiktam priminiau, kad saugotųsi erkių pievose, grįžę gerai patikrintų užausius ir pan. Tada ties krautuve „Akvariumai“ pamačiau tarpduryje stovintį senį ir netoliese trypčiojančią minėtą mergaitę. Senis kažką laikė užantyje ir kvietė ją prieiti arčiau pasižiūrėti. Ši smalsiai  pritykino, pasilenkė ir tada... Tada iš visų jėgų cyptelėjo! Aš nesutrikau nė minutės! Pasileidau bėgte. Mano reakcija net bėgant metams nė kiek nesumažėjo. Bet  vos priartėjęs pamačiau, kad pavojaus nėra – mergaitė rankose laikė mažą blyškų... Varliuką. O gal varlytę.
Sutrikęs nužvelgiau abu. Jie nenuleido akių nuo to padarėlio. Nesumojęs, ką būtų tinkamiausia pasakyti, tariau:
– Tik paskui būtinai rankytes, – ir kiek įstengdamas natūraliau nuėjau sau.
Kad jį kur tokias frazes – profesinė silpnybė, per tiek metų įaugusi, bet tokiomis situacijomis visad gelbsti.

Taigi aš stebėdavau juodu, patogiai įsitaisęs kitapus gatvės. Su vyrais prasimanėme netgi žaisti domino, o gal šaškėmis – nepamenu. Net naktimis pradėjau svarstyti, kas iš tikrųjų siejo senį ir mergaitę. Rasdavau dingsčių, kaip kuo dažniau ją apžiūrėti, pakamantinėti. Ir kaskart vis nieko.

Žinote, man taip nėra buvę, bet aš iki šiol neradau atsakymo. Kai paskui pasklido gandai apie senio parduotuvę, negalėjau patikėti, kad viskas buvo tiesiog panosėje. Aš papasakosiu savo versiją. Mėgstu, kai viskas savo vietose. Tik prigulsiu.






Žvėrius
Svajoklė

Gurkšnodama arbatą spoksojau pro kavinės langą. Oras buvo niūrus. Sunkūs debesys keliavo dangumi pildami lietų lyg iš milžiniško laistytuvo. Gatve tik vienas kitas dvikojis grybas spalvota kepure praeidavo. O mano galvoje buvo šviesu. Skraidė drakonai, iš lėto mojuodami galingais sparnais. Virš pelkių dūzgė laumžirgiai, gaudydami saulės spindulius.
- Uf, na ir orelis! - nusijuokė Indrė energingai purtydama skėtį. Vanduo dideliais lašais tiško ne tik ant grindų, bet ir stalo bei minkšto suoliuko. Pastebėjau piktą padavėjos žvilgsnį. Atsiprašydama šyptelėjau ir paėmusi popierinę servetėlę nuvaliau stalą.
Indrė iškart įsisuko kalbėti. Papasakojo, apie savaitę darbe, parodė naują manikiūrą. Kalbėdama ji juokingai klapsėjo savo priaugintomis blakstienomis lyg pakvaišęs drugelis niekaip negalėdamas atsiplėšti nuo jos veido. Kartais pagalvodavau, kad mes labai skirtingos ir niekaip nesuprasdavau, kodėl jai įdomu būti su manimi. Bet jos draugystę labai branginau ir džiaugiausi.
O virš pelkės vis dar skraidė laumžirgiai. Ten tikriausiai gyveno ragana. Kad patektum į jos namelį, tekdavo žingsniuoti liūliuojančiu ežero kilimu, galint bet kada prasmegti. Prisimenu, buvau tokioje pelkėje praėjusią vasarą.

-Ką?
- Tu ir vėl skrajoji padebesiais. Ech, sunku man su tavimi, - Indrė papūtė lūpas ir tankiai sumirksėjo drugeliai.
-  Atleisk, tikriausiai pervargau. Sunki savaitė.
- Mokslai mokslai, - palinksėjo. - Dėl to ir atnešiau tau knygą. Kaip ir sakiau. Atitrūksi nuo savo mokslų ir pamatysi, kad tikrai gali rašyti.
- Azazelos istorijos. Surinktos Begio Vakvako, - garsiai perskaičiau pavadinimą.
Nejučia pradėjau purtyti galvą. Pavadinimas nieko gero nežadėjo.
- Nesivaipyk, yra visokių istorijų. Ir geresnių, ir blogesnių. Nors išties tai aš neskaičiau, tik atsiliepimus girdėjau. Bet gal padrąsins tave istorijas bent į internetą kelti.
Pasislėpiau už savo arbatos puodelio. Taip, tikriausiai Indrei jau pabodo tos mano istorijos. Jų buvo prikimšta mano galva, bet kada visokios nuotrupos ar vaizdai galėdavo iškilti į minčių paviršių. Kartais rašydavau. Bet, išskyrus Indrę, neturėjau ir nelabai norėjau kažkam daugiau parodyti. Draugė visada skaitydavo, linkčiodama galva, ir po to pasakydavo kažką gero, nors puikiai žinojau, kad jai nepatinka fantastinės istorijos. Tikriausiai reikės pabandyti tą internetą.

Buvo tamsu ir baisu. Ji tenorėjo tūnoti susisukusi savo kiaute, tačiau kartais lyg deginančiomis žnyplėmis ją išplėšdavo į ryškią šviesą. Spaudydavo, durdavo. Iš pradžių ji nieko nesuprato tik skausmą. Ir kai viskas aprimdavo, bandydavo pabėgti. Tačiau sulaikydavo lyg koks nematomas barjeras, ir iš savo nedidelės erdvės niekaip negalėjo ištrūkti.
Laikui bėgant pamažu viskas ėmė keistis. Keitėsi ji ir aplinkinis pasaulis. Jis pasidarė ryškesnis, aiškesnis ir dėl to baugesnis. Ji suvokė kankindavusios jėgos šaltinį – milžiną, šiurkščiomis rankomis, išpūstomis akimis, kurios atidžiai ją stebėdavo. Milžinas mėgdavo daug kalbėti. Kažką jai pasakodavo, aiškindavo, kol grubūs pirštai gniaužydavo jos gležną kūnelį, arba tiesiog spoksodamas pro  jos kalėjimo stiklą. Ji ne viską suprasdavo. Bet su kiekviena diena  suvokimo ribos plėtėsi. Vėliau pasirodė ir antrasis milžinas. Truputį kitoks, jaunesnis ir daug tylesnis. Su ja jis nekalbėdavo, tik kartais rodydavo dantis. Ir kai pirmasis nematydavo, mėtydavo į orą. Abiejų milžinų ji bijojo, kiekvienas jų pasirodymas atnešdavo tik skausmą. Tad kiekvienąkart juos pamačius viduje sukildavo deginantis bjaurus jausmas, kuris vis augo. Ir ji pradėjo norėti būti stipresnė, didesnė, kad galėtų pasipriešinti.

Atsibodo mokytis. Skaičiau vieną sakinį po kelis kartus ir vis tiek galvoje nieko nelikdavo. Žvilgsnis krypdavo link lango. Kur rausvais žiedais apsipylus obelis. Tikriausiai ir oras kvepėjo nuostabiai. Pievos buvo nusėtos geltonais pienių žiedais. Turėjo būti gražu. Nebegalėjau sėdėti ankštame bute tarp tų slegiančių sienų ir nusibodusių vadovėlių.
Kambariokė buvo išvykusi. Paskambinau Indrei, bet ji nuliūdino.
- Atleisk, negaliu susitikti. Juk sakiau, kad Arnas mane vežasi savaitgaliui prie jūros.
- A..., - numykiau. - Tikriausiai pamiršau.
- Taip, būtinai susitiksim kitą savaitę, - pasakė ir pridūrė. - Ar patinka knyga?
- Dar nežinau, ne viską perskaičiau. Bet radau visai įdomią istoriją apie sraigę mutantę. Nors ir prastokai parašyta, idėja įdomi.
- Tai gerai. Tau juk patinka visokie mutantai, - ji nutilo. -  Amm.. na, jau turiu eiti. Iki.
- Iki..
Daugiau nesugalvojau, kam galėčiau paskambinti. Su kuo galėčiau susitikti. Tebuvau aš. Pasijutau baisiai vieniša. Bet nenorėjau leisti sau ašaroti. Juk ne pirmas ir tikriausiai ne paskutinis kartais, kai taip nutinka. Reikėjo eiti vienai. Gal iki kino teatro, nusipirkti didelį poką spragėsių ir pažiūrėti komedijos nuotaikos praskaidrinimui. Be to juk negalėjau žinoti, gal bevaikštant nutiks kažkas nuostabaus.

Azazela slėpėsi drėgname urve. Beveik beformė lyg tešlos gabalas numestas ant stalo. Neturėjo net kiauto, kuriame galėtų jaustis saugi. Tik purvinus ir šiurkščius urvo akmenis. Jau seniai buvo nustojusi skaičiuoti dienas ir net metus. Nežinojo, kiek laiko buvo praėję, kol bandė užsisklendusi pabėgti nuo to, kas padaryta. Jos mintys buvusios tamsios, persmelktos keršto troškimu ir kraujo kvapu, praskaidrėjo. Rodės, į jos sąmonę įsismelkė šviesus spindulėlis, budindamas norą gyventi, pažinti kitokį pasaulį. Ir jei tik išeitų susikaupti,  galėtų tapti vėl tokia kaip jie. Gal net atrodydama kaip kaip žmonių vaikas galėtų kartu su jais mokytis ir pažinti supantį pasaulį. Ir taip suprastų, kas ji tokia, ir kas gi nutiko.

Dar vienas liūdnas savaitgalis bėgo pro šalį. Sėdint tvankiam kambary prie knygom nukrauto stalo ir spoksant pro langą. Visi kažkur važiavo, ėjo, bendravo. O aš tik trūnijau vietoje. Norėjau kažką nuveikti, kažką gal net spontaniško, įdomaus, bet išties nedariau nieko. Indrė vėl buvo išvykusi su Arnu, mano kambariokė irgi su vaikinu kažkur išlėkė. Nesupratau, kodėl aš draugo neturėjau, juk buvau graži ir linksma. Na, gal tik uždaroka ir baikšti, bet prakalbinus įsipliuprdavau kaip reikiant.
Galvoje ganiau ryškiaspalvius drugelius, gulėdama tarp aukštų žolynų tolimoje pievoje. Neturėjau jėgų net mokytis. Liūdėjau ir pykau ant savęs. Pagalvojau, kad buvau kaip ta Azazela, pasimetusi, vieniša, kažko ieškanti, tačiau tiksliai nežinanti ko.

Viskas atrodė beviltiška. Tiek daug pastangų, tiek prabėgusių metų ir darbo, bet Azazela vis dar nesurado savo vietos. Net nieko bent kažkiek panašaus į save nesugebėjo rasti. Mokslinių tyrimų su gyvūnais centre ji tik suprato,  kad tebuvo vieno eksperimento kūrinys. Padaras, neturėjęs egzistuoti šiame pasaulyje. Ir jei kas nors sužinos tiesą, ji vėl bus uždaryta, ir kančia tik tęsis. Azazelai atrodė, kad niekas nebeturi prasmės. Šis pasaulis ne jos ir niekada toks nebus. Ji jautėsi sugniuždyta, išsigandusi ir tenorėjo išnykti. Susilieti su žeme. Mirti.

Spoksodama į lubas galvojau apie sraigę mutantę. Kažkaip nepatiko man jos likimas. Buvo gaila jos. Nemėgau liūdnų ir blogų pabaigų. Bet juk nieko negalėjau padaryti. Gyvenimas tikrai kartais neprimindavo pasakų. Stuktelėjo mintis, kad aš gi galėjau kažką pakeisti. Net ne kažką, o viską – juk tai tebuvo kažkieno sugalvota istorija. Tereikėjo pasitelkti vaizduotę kurios man tikrai netrūko, ir nukreipti įvykius kita linkme.
Pakilau nuo lovos, įsijungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti.







atgal