Rašyk
Eilės (78158)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1554)
Proza (10911)
Šiukšlių Dėžė (22283)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (370)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 122000
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13200)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Azazelo(-s) istorija

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Cyne
Nusiraminkite

Šiek tiek pravėriau tėvo kabineto duris. Pamačiau sukūprintą  nugarą - jis buvo palinkęs prie darbastalio ir kažką įnirtingai rašė. Plaukai buvo susivėlę, nešukuoti turbūt visą savaitę, krito ant veido, paslėpdami nuo nemigos atsiradusius ratilus. Už lango buvo tamsu. Ant stalo pleškėjo viena žibalinė lempa, bet šviesos trūkumas tėvui nerūpėjo.
- Įeik. Tik netrukdyk man, - pasakė.
        Buvau pripratęs prie tokių žodžių. Kai tėvas dirbdavo, pamiršdavo jį supantį pasaulį. Jei ne aš, jis tikriausiai būtų nusibadavęs.
        Stengiausi kuo tyliau įsliūkinti į vidų ir po savęs uždaryti duris, bet jos buvo kažin kiek laiko nesuteptos ir garsiai girgždėjo.
        - Sakiau netrukdyt man! – užrėkė.- Ko nori?
        Priėjau prie stalo krašto.
        - Valgyt nori? – paklausiau.
        - Nenoriu. Sakiau netrukdyti man, - kai atsisuko, jo veidas atrodė rūstus, bet pamatęs mano susirūpinusią miną, atlėgo. – Klausyk, man būtinai reikia pasibaigti darbus. Jeigu viskas bus gerai, rytoj mūsų gyvenimas pasikeis visam laikui. Prašau, palik mane ramybėje, gerai?
        Linktelėjau. Tuo  metu pasigirdo beldimas į terasos duris. Tai buvo neįprastas garsas, nes durys tėvo kabinete vedė į vidinį kiemą, bet visi mūsų svečiai vaikščiodavo per paradines duris. Mačiau iš tėvo akių, kad šis garsas gerokai jį nustebino. Tarsi nujausdamas kažką rimto pamojo man išeiti, bet kol jis kėlėsi atidaryti durų, aš įlindau į spintą.

***

        - Nusiraminkite, pone, prašau. Aš tik noriu žinoti, kodėl tamsta toks susidomėjęs berniuku.
Ponas Raitas, bukai žiūrėdamas į sieną prieš save, pasitaisė švarko rankoves, bet nieko neatsakė.
- Pone, - tęsė aštuntą dešimtį skaičiuojantis magistras, – supraskit, juk yra protokolas, reikalavimai. Aš gi negaliu taip imti ir nusižengti taisyklėms tik dėl jūsų.
- Jūs ne tik nusižengsite taisyklėms, jūs įregistruosite tai kaip paprastą atsitiktinumą. Mes  kreipėmės į jus, tuo metu jūs negalėjote patenkinti mūsų prašymo, bet pasiūlėte alternatyvą, o mes sutikome. Visi pasirašėme popierius ir gražiuoju išsiskirstėme.
- Jei kas nors sužinos, aš galiu netekti darbo,- magistras neatrodė labai patenkintas šiuo scenarijumi.
Ponas Raitas atsidusęs atsistojo ir įkišo ranką į švarko vidinę kišenę.
- Manau, magistre, mes pradėjom derybas ne nuo to galo. Sakykite, kiek kainuoja jūsų paslaugos?

***

        - Atleisk, Kornelijau, bet negaliu su tuo sutikti, - tarė tėvas.
        Lindėdamas spintoje girdėjau dviejų vyrų pokalbį ir viena akimi pro plyšį bandžiau stebėti, kas vyksta. Svečio veido nemačiau, tik galėjau įžiūrėti, kad svečias buvo pasiturintis, dėvėjo kostiumą, viena ranka laikė skrybėlę, per kitą buvo persimetęs paltą. Pokalbis tęsėsi kiek ilgokai ir man jau buvo pabodę. Pusės jo nesupratau ir pradėjau svarstyti apie galimybę tiesiog išlįsti ir eiti miegoti. Bet mane sulaikė gėda, kad visą tą laiką lindėjau spintoje ir klausiau svetimo pokalbio.
        - Tomantai, tu paklausyk, jei mes parduosim šį atradimą, tapsim turtuoliais. Tavo šeima galės nebevargti, nereikės skaičiuoti pinigų, galėsi gyventi pilyje!
        - Aš nebeturiu šeimos, - atšovė tėvas. Šie žodžiai suspaudė man krūtinę.
        - Na taip, neturi žmonos, bet, po velnių, susirasi kitą!
        - Jei mes rytoj pristatysim vaistą komisijai, tai gali išgelbėti gyvybes tūkstančiams žmonių.
        - Tavo žmonos tai nesugrąžins.
        Stojo nejauki tyla.
        - Klausyk, - tęsė Kornelijus, - mes galim išgelbėti šimtus gyvybių ir tuo pat metu prisikrauti pilnas kišenes pinigų.
        - Ir tokie žmonės, kaip aš, neįstengs jo įpirkti. Tad kokia prasmė šio vaisto, jeigu jis negalės padėti tiems kam labiausiai jo reikia? Ne. Aš nesutinku.
        - Tu neturi kitos išeities.
        - Tai yra mano išradimas ir aš nuspręsiu, kaip su juo elgtis!
        - Tikiuosi man nereikia priminti, kad tu dirbi man, todėl teisiškai jis priklauso man? – iš Kornelijaus tono jautėsi, kad jis yra gerokai susierzinęs.
        Tėvas atsiduso ir nusisukęs atsisėdo prie stalo.
        - Nesutinku, - pasakė.
Tą, kas vyko toliau, mačiau kaip sulėtintame filme: svečias, lyg niekur nieko, išsitraukė revolverį ir šaltakraujiškai nukreipė mano tėvui į galvą. Tą akimirką mačiau tik rombo formos sąsagas su inkrustuotu tamsiai mėlynu safyru, kurios puošė svečio ranką. Jis tepasakė „atsiprašau“ ir nuspaudė gaiduką. Tada pagriebė visą tėvo darbą ir dingo man nespėjus suvokti, kas kątik įvyko. Kai pagaliau prisiruošiau išlįsti iš spintos, tėvo galva gulėjo ant stalo, tarytum jis ir vėl būtų užmigęs.

***

- Pone, Raitai, na ką jūs – išraudo magistras. – Jūs juk suprantate, kad ne viską lemia pinigai. Na, bet už solidžią paramą manau galėtume kažką suderinti. Tik su viena sąlyga.
- Kokia? – veide nevalingai truktelėjo raumenys.
- Pasakykite man, prašau, kodėl būtent šitas?
Ponas Raitas atsiduso ir atsisėdo. Supratęs, kad neužmuš magistro smalsumo, užsikėlė koją ant kojos ir pradėjo gerokai pagrąžintą pasakojimą:
- Aš nežinojau, kad jis egzistuoja.

***

-Kelkis, slunkiau! - virš lovos buvo palinkusi prižiūrėtoja Vilma ir rūsčiai žiūrėjo į mane. – Atėjo tavo eilė.
Atsisėdau lovoje ir pasitryniau veidą, kad išvaikyčiau mieguistumą. Apsidairęs pamačiau, kad kiti vaikai stebi mane. Jie visi supranta, kas vyksta, o iš jų veidų supratau ir aš.
- Turi dešimt minučių, – tarė ji ir išėjo.
        Stryktelėjau ir ėmiau ruoštis. Reikėjo greitai susidėti daiktus, apsiprausti, apsirengti proginius rūbus. Po devynių minučių (žinau, nes pats skaičiavau), grįžo Vilma ir mane išsivedė. Tipenau paskui ją nuleidęs galvą, tikėdamasis geriausio. Ilgo koridoriaus gale pasukome į dešinę ir praėjome duris, pro kurias mums buvo draudžiama vaikščioti. Už jų atsivėrė, tarytum, visai kitas pasaulis – koridoriaus sienos atrodė neseniai perdažytos, buvo paklotas kilimas, degė daugybė prabangių šviestuvų.
        Kai priėjome magistro kabinetą, mane suėmė jaudulys. Vilma pirma įėjo į kabinetą ir pamojo man kad įeičiau. Pirmiausia pastebėjau dviejų nepažįstamus žmonių batus – jie buvo nepaprastai dailūs ir švarūs, tarytum niekada nematę purvo. Tuo metu, kai įėjau, magistras šypsojosi ir spaudė ranką vyriškiui. Tada ranka pamojo mano pusėn ir tarė:
        - Ponia ir pone Raitai, susipažinkite su Azazelu.
        Pakėliau akis ir pamačiau rombo formos sąsagas, inkrustuotas safyru.






Meškiukas
Pradžia

„Mieloji Elžbieta, galbūt mano laiškas bus trumpas ir nesugebėsiu tais keliais žodžiais visko išsakyti, tačiau džiaugiuosi radęs bent tokią popieriaus skiautę. Jaučiuosi puikiai ir tvirtai (gali apie tai užsiminti Jam, nes, nepaisant Jo skepticizmo, net neturiu minčių viską mesti). Gyvename spartietiškomis sąlygomis, tačiau nesiskundžiu. Priešingai - džiaugiuosi galintis visiems įrodyti, kad tas, iš pažiūros silpnas, jaunuolis sugeba kur kas daugiau. Kasdien galvoju apie Tave, kiekvieną mielą minutę prisimenu mūsų pasivaikščiojimus parke prie senojo uosio bei ilgas vakarones upės pakrantėje. Tai man suteikia stiprybės viską iškęsti.
Visada mylintis A.
19..”


Kuo garsiau sužeistasis rėkė, tuo labiau seselė gūžėsi. Daugiau nepadėjo raminančios kalbos, šalti tvarsčiai, net morfijus iš tų menkų atsargų. Bet ji daugiau nebegalėjo klausytis, vis dažniau kildavo mintis viską mesti ir pradingti, kaip pasielgė daugelis kitų merginų, daugiau neberadusių stiprybės kasdien skendėti tame riksmų, žaizdų, abejingumo ir skausmo liūne.
Ji net vis dažniau leisdavo suabejoti visų tų įvykiu teisingumu, kad ir kokiomis skambiomis antraštėmis skambėjo laikraščiai, kad ir kaip su pasididžiavimu krautuvėse šnekėdavo tėvai „O mano vyresnėlis Ten”. Lyg „ten" būtų utopinė stebuklinga vieta, rojaus sodai, atveriantys vartus tik ypatingiesiems.
Riksmas virto klaikiu spiegimu, kai vyras pabandė nusiplėšti tvarsčius, taip sukeldamas sau dar daugiau skausmo.
Tyliai už savęs uždarydamas duris į vidų įėjo ir Jis. Kaip visada panardinęs rankas giliose chalato kišenėse, šiek tiek suraukęs kaktą ir vos vos į viršų pakilusiais lūpų kampučiais. Nepriekaištingai sušukuoti plaukai, švarus nuskustas veidas. Ir beprotiškai gilios akys, kuriose paskendo ne viena jauna seselė.
Daktaras, regis, stovėjo visą amžinybę, akimis tyrinėdamas iš skausmo krūpčiojantį sužeistojo veidą. Paskutinį šioje palatoje. Kol kas.
- Morfijus nepadėjo.
- Ne,-ji susigūžė, ir vėl neišdrįsusi ištarti vardo,- gal per mažai suleidau.
- Suleidai pakankamai,-ir taip rūsčios akys dar labiau pajuodo, tarsi audros debesys užslinko,- eik pailsėti.
- Bet...
- Jeigu nori, gali atlikti tai pati.
Ji ilgai žiūrėjo į plačiame delne gulintį skustuvą, nublizgintą iki švytėjimo.
- Aš... jis pasveiks,- ji sunėrė rankas už nugaros, tarsi bijodama kad skustuvas pats įšoks į delnus,- jam kartais būna geriau,- skubiai pridūrė. Kiek per skubiai,- dar šiek tiek...
- Ne.
Ji net pati nesuvokė kaip buvo išstumta į tamsų koridorių.
Sužeistojo klyksmas pritilo, o po kelių ilgų minučių visai nutrūko.
Seselė sudrebėjo nebevaldydama ašarų ir susmuko pasienyje, skruostu įsikniaubdama į drėgną pūvančią koridoriaus sieną.


„Mano Mieloji, kaskart, kai nugriaudi pabūklai, aš džiaugiuosi, kad esu čia, tarp Tavęs ir pavojaus. Vakar pirmąkart išgirdau šaukiant „Dujos!”. Tik šįkart tai tebuvo pratybos. Kad įprastume net miegodami užsitraukti dujokaukes. Manau, kad tai sveika ir naudinga. Tikras kareivis privalo būti pasiruošęs visada. Kelis kartus šaudėme į taikinius, nes daugiau nėra į ką. Šį karą turbūt kažkas kada nors pavadins „apkasų karais”, nes nieko daugiau neveikiame, tik tupime juose, kartais žaidžiame kortomis (nebijok, mieloji, statome tokius beverčius niekučius, kaip tuščios skardinės, stikliniai rutuliukai, pažaliavusios monetos. Ir man sekasi!), dar dažniau vakarais burtų keliu išrenkame vieną, kuris virs bendrą vakarienę. Ko tik  nesugalvoja toks senas žydas. Tai turbūt vienintelis kartas, kai niekas nepyksta, kad žmogus sukčiauja loterijoje. Jo troškinys nuostabus. Kartais dangumi praskrieja biplanai. O kaip norėčiau juos valdyti, tačiau nuogąstauju, kad tada gali pasireikšti mano aukščio baimė. Juk dar pameni, kaip man sunki buvo lipti tomis pašėliškai aukštomis kopėčiomis. Ir kasdien meldžiuosi. Daug meldžiuosi. Tai palaiko mano kovinę dvasią ir tikėjimą šiuo karu.
Kaip visada, tave mylintis A.
19..”


Ligonine laikinai paverstas po savimi griūvantis pastatas, menantis kur kas geresnius laikus, tuščias išbuvo labai trumpai. Tačiau ji dar labai ilgai bijojo žengti į tą vienintelę patalpą, verčiau rinkdavosi tokius purvinus darbus kaip skalbinių plovimas. Bet vis dažniau, pati nejausdama, praeidavo koridoriumi, norėdama bent akies krašteliu vėl jį išvysti ar bent išgirsti tą ramų balsą.
Tačiau naktimis į sapnus vis dažniau ateidavo tas pats sužeistasis su gilia, skustuvo palikta, žaizda nuo vienos ausies iki kitos. Nieko netardavo, tik priekaištaudamas rodydavo pamėlusiu pirštu sau į gerklę.
O tada jos gyvenime vietą atrado morfijus ir opijaus tinktūros. Tarsi vidury nakties būtų nušvitusi saulė. Sapnai dingo.
Tik vieną kartą daktaras užtiko ją, bandančią pataikyti adatą į gyslą. Nieko nesakęs kažkaip liūdnai pažiūrėjo, išlaisvino iš drebančių pirštų švirkštą ir pats suleido taip trūkstamų vaistų. O tada pasišalino.
Ji stengėsi, tikrai stengėsi daugiau nebeimti vaistų, net eidavo prie sužeistųjų dažniau nei reikėdavo, norėdama tvirtai įkalti į galvą, kad jiems to reikia labiau.
Tačiau vis tiek nejučiomis grįždavo į mažą tamsų sandėliuką.
- Gal užteks, ką?- sušnypštė vyresnioji slaugytoja prie pietų stalo ir pritildžius balsą pridūrė,- galvoji tik tau vienai jų reikia? Tu, kūtvėla,- prikišo tabaku dvokiančią burną prie pat veido,- to angelėlio numylėtinė. Gviešies per daug, tai jau patikėk, blogai baigsis.
Ji tik nusijuokė. Sužeistųjų dejonės skambėjo kaip gražiausia muzika, pagal kurią norėjosi tik šokti.


„O, Elžbieta, dar net dabar drebu. Šią naktį pagaliau gavau tai, dėl ko atvykau. Aš šaudžiau! Ne į taikinius, o į tikrus žmones, tuos plėšrūnus, trokštančius mūsų žemių ir dukterų. Tai buvo nepakartojama. Lyg iš naujo būčiau gimęs. Jie veržėsi ir veržėsi į priekį, šaukdami savo klaikia kalba, o mes šaudėme. Užtaisau. Šūvis. Vienas nukrenta. Antras šūvis, sukniumba antrasis. Trečias. Ketvirtas. Pamečiau skaičių galų gale ir tik mėgavausi tuo, kas vyksta, kartodamas tavo vardą lūpose. Dabar Jis... bet ko gi aš bijau? Dabar, jis, tavo tėvas, jau neišdrįstų  išrėžti, kad esu prasta partija. Mes laimėsime šį karą, nėra jokių abejonių. Ir grįžęs galėsiu vaikščioti gatvėmis išdidžiai atstatęs krūtinę ir su tavimi už parankės. Manau, galbūt net įsidarbinsiu pas bakalėjininką, o gal net į vaistinę. Dar nesu tvirtai nusprendęs. Mano dabartinė padėtis leidžia rinktis.

A.
19...”


- Nuo šiandien visus lengvai sužeistus pacientus, tai yra - turinčius paviršinius nudegimus, lengvas šautines žaizdas ar tiesiog kvailius, kurie patys save susižalojo, kad išvengtų fronto, guldysime koridoriuje. Galintys paeiti turės patys pasirūpinti savo išmatomis ir eiti valgyti į salę. Sunkiausiai sužeistus talpinsime antrajame korpuse, o visus kitus kaip ir visada.
Daktaras giliai įkvėpė, lūpų kampučiai vos pastebimai nusviro žemyn.
- Taip pat nuo šiol tik aš būsiu atsakingas už vaistus ir asmeniškai pats skirstysiu jų dozes. Tiekimas beveik nutrūkęs, o į mano prašymus iškelti mus toliau už fronto linijos, atsako abejingais „Dabar nėra tam tinkamų priemonių”. Be to,- labai trumpai rūstus žvilgsnis įsmigo į jos apsnūdusias akis,- reikalauju, kad tos slaugytojos, kurios dvejoja dėl savo pašaukimo, tuoj pat išeitų. Karo linija jau visai čia pat. Ir nežinia ar ji nepasislinks dar arčiau. Jei, ne - kai tai nutiks, tikiuosi, kad puolančiųjų neapykanta nebus tokiu didžiulė, kad pakeltų ginklą prieš negalinčius pasipriešinti. Taip pat - prieš mus.
Nesustabdomas drebulys purtė jos kūną. Išdžiuvusi gerklė reikalavo to svaiginančio skysčio. Prieš akis šokčiojo blizgantis skustuvas, tai atsiverčiantis, tai vėl užsidarantis ir kažkodėl šnekantis Jo, daktaro balsu.
Vakare, kai ji atsigulė į lovą, po pagalve rado į baltą servetėlę suvystytą piršto dydžio buteliuką.
Visi košmarai pasitraukė vos po kelių lašų, mintyse liko tik baltas angeliškas siluetas, šnabždantis meilius žodžius ir šilta ranka gramzdinantis į saldų miegą.


„Mes tik žvėrys. Bjaurūs, niekingi sutvėrimai, kurie, nuslinkus įkarščiui, pagaliau apsidairo ir pamatę ko pridarę, nedrįsta vienas į kitą pažvelgti. Jei tokia pergalės kaina, tai man jos nereikia. Tu man niekada to neatleisi. Dievas neatleis. Aš pats sau neatleisiu. Yra tik vienas būdas nutraukti tą košmarą, siaučiantį mano mintyse.

Adrianas. 1916. Prancūzija„


Jis pabudo staiga. Kaip buvo įpratęs daryti metų metus. Aitriai kvepėjo garstyčiomis. Koridoriaus gilumoje pokštelėjo šūviai. Vienas. Antras.
Jis atsistojo ir iš stalčiaus ištraukęs revolverį, išlėkė į koridorių. Žinojo, kad per vėlu, bet vis dar tikėjosi.
Vienu mostu atplėšė taip pažįstamas žalsvas duris.
Ji gulėjo lovoje, delnuose sugniaužusi tuščią buteliuką. Nieko daugiau nereginčios akys spoksojo tiesiai į tarpdurį ir daktarą nupurtė šaltukas.
Vėl pokštelėjo šūvis ir jis atsisuko. Kilstelėjo revolverį. Tuščiai kaukštelėjo gaidukas.
Iš gelsvo rūko išniro tamsūs, purvini pavidalai, su dujokaukėmis ant veidų. Vienas jų nusitaikė ir iškaukęs „Už Elžbietą ir tėvynę!” iššovė. Demoniška armada, pragariškai kvatodama, puldinėjo iš kambario į kambarį, po savęs palikdama tik negyvėlius. Vienas pavidalų, mosuodamas vėliava, pririšta prie durtuvo, peršoko daktarą, apdrabstydamas veidą sukietėjusiu purvu, ir nulėkė koridoriumi paskui ekstazės apimtus karius.
Tyla. Iš skausmo dar kurį laiką kriokė paskutiniai gyvieji, bet jie nurimo greitai, vos dujoms sugraužus plaučius.
Daktaras gulėjo ant šono ir tebežiūrėjo į aptemusį kambarį ir vos matomą siluetą, niekaip nesugebėdamas suvokti, kodėl nemiršta.
Atsikėlė, nejausdamas kojų, priglaudė delną prie krūtinės, kur įsmigo kulka. Tarsi pirštus būtum ištepęs suodžiais.
Apsidairė. Puolantieji pasišalino, po savęs palikę daugybę kūnų. Daugybę sielų, nardančių garstyčių dujų sūkuriuose. Darbo buvo daug ir daktaras tai žinojo. Nupurtęs dulkes nuo chalato, žengė pro žalsvas duris ir švelniai sugriebęs liaunus pirštus trūktelėjo į save.







atgal