Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pietų ašigalio dilema

Pats baisiausias vaizdas, kokį esu mačiusi per visą savo gyvenimą – tai nesišypsantis Češyro katinas, besiglaudžiantis kartu su manimi ir Azu už apversto stalo. Rimtai – šie padarai juk gali išnykti ir tiesiog atsirasti kitoje vietoje, kur jiems niekas netrukdytų vieptis nuo ausies iki ausies.
Tai, jog šis mažylis neskubėjo niekur trauktis, kuždėjo man, jog padėtis nėra pati maloniausia pasaulyje. Pamėginsiu paaiškinti.

Visų pirma, vos už kelių žingsnių nuo manęs gulėjo du tebegaruojantys lavonai, vieno iš kurių ranka dar tebetrūkčiojo pomirtinėse konvulsijose, o lūpose teberūko prabangus cigaras. Jiedu buvo paprasti „Armagedono“ svečiai, nespėję pasitraukti kulkoms iš kelio. Neabejojau, kad tokių aplinkui buvo ir daugiau, bet stalviršis užgožė didžiąją dalį vaizdo. Ore tvyrojo su niekuo nesumaišomas parako bei kraujo tvaikas.
Antra – susikalbėti buvo absoliučiai neįmanoma, nes visur griaudėjo kurtinantys šūviai ir klykė tie, kurie dar nebuvo mirę.
Trečia – Azu šypsojosi už vargšą katiną nuo ausies iki ausies, dėl ko smarkiai suabejojau jos psichine sveikata ir savo išlikimo šansais.

Pasiekusi rankinę išgriebiau iš jos veidrodėlį ir pamėginau įvertinti situaciją anapus stalviršio. Kol pirma paklydusi kulka išmušė jį man iš pirštų, sugebėjau įžvelgti mažiausiai keturiasdešimt vyrų, pasiruošusių ilgalaikiam karui miesto teritorijoje. Kamufliažas, neperšaunamos liemenės, respiratoriai, naktinio matymo prietaisai, automatiniai bei pusiau automatiniai ginklai – patys sugalvokit. Blogiausia buvo tai, jog toje minioje neįstengiau įžiūrėti akivaizdaus lyderio. Taip pat buvo neaišku, kieno jie pusėje – šiais laikais tiek teroristai, tiek antiteroristinių organizacijų kariai rengiasi bei ginkluojasi vienodai.
- Kiek? - grįžtelėjo į mane Azu, vos tik šūviai pritilo.
- Mažiausiai keturiasdešimt ir visi turi tiek amunicijos, kad galėtų šturmuoti Gibraltaro tvirtovę po vieną... Ir jie turi keturis trolius. Primink man, kodėl aš vis dar tavo pusėje?
- Nes aš esu paslaptinga, jauna, žavi ir tau vis dar patinku?
Pamėginau nužudyti Azu žvilgsniu, tačiau ji tik dar plačiau išsišiepė.
- Gal paaiškinsi man, kas tavęs šitaip nekenčia ir kodėl mūsų stalas vis dar neperskilo pusiau? - urgztelėjau.
- Aš jį sustiprinau penkių centimetrų kevlaro sluoksniu, - Azu pabarbeno krumpliais į stalviršį. - O kas dėl tų vyrų – aš vis dar mėginu išsiaiškinti, patikėk...

- AZUUUUUU! - mudvi krūptelėjome nuo riaumojimo, ūmai nutraukusio visas salves. - Kale, aš žinau, kad tu vis dar gyva!
- Vincas... - mergina parėmė delnu kaktą, užmerkdama akis.
- Tavo buvęs vaikinas? Argi jis nepasiliko su ta undine?
- AZUUUUUU!
- O, jis tikrai su ja pasiliko... iš pradžių, - palinksėjo Azu, nekreipdama dėmesio į triukšmą. - Pameni, sakiau, jog kelias dienas praleidau prie baro, kovodama su armija prabangios alkoholio taros? Tai va. Kai įveikiau tą armiją, nusprendžiau truputį atkeršyti Vincui... ir undinei.
- Nieko nebesakyk, - numojau ranka, stengdamasi iškrapštyti iš savo iškirptės vimdomųjų dujų granatą.
- IŠLĮSK IR PARODYK SAVO SNUKĮ, NUODINGA GYVATE! - dūko anapus stalviršio Vincas.
- Parodyčiau, bet bijau, jog tu man sugadinsi makiažą, brangusis! - šūktelėjo Azu.
Krūptelėjau nuo griausmingos salvės. Stalas įsirėmė man į nugarą ir pamėgino pastumti mudvi bei katiną link sienos. Češyras gailiai užkniaukė.
- Nustokit šaudyt, močkrušiai! - užbaubė Vincas. Kai šūviai nurimo, - Tau ką, su galva negerai, durne?! Tu nori man visiškai gyvenimą sugadinti?
- Toks ir buvo planas, - atsikirto Azu. - Tu mano gyvenimą irgi sugadinai! Nereikėjo kruštis į kairę bei dešinę, Vincai! Aš tau ne kažkokia kaimietė!
- Tu man visą verslą sužlugdei!
- Panašu, jog ne visą, jei dar turi iš ko nusisamdyti galvažudžių gaują, - sukikeno Azu. Pajutau, kaip man vėsta kojos – šita išprotėjusi mergiotė akivaizdžiai troško numirti.
- Granatsvaidį! - krioktelėjo Vincas.
Aš išsižiojau, ketindama tučtuojau pareikšti, jog visas šis konfliktas – ne mano reikalas, bet pavėlavau. Anapus stalviršio caktelėjo granatsvaidžio mechanizmas, šiapus stalo Azu viena pėda užkabino nuvirtusią kėdę ir vienu kojos judesiu švystelėjo ją į orą. Greičiau nei spėjau mirktelėti, ji pati pakilo ir išsuktu spyriu pasiuntė kėdę anapus stalo.
Na gerai, ji turėjo mažų mažiausiai susilaužyti koją – kėdė juk ne kamuolys. Tačiau ji užsiglaudė už stalo lyg niekur nieko, o kitapus jo driokstelėjo sprogimas, išpūsdamas visus likusius langų stiklus velniop.
Panašu, jog antro šūvio Vincas nedrįso paleisti, arba buvo išvestas iš rikiuotės. Kol aš mėginau iškrapštyti sprogimo aidą iš ausų, Azu įniko į savo planšetinį kompiuterį.
- Kas su jumis negerai, žmonės?.. - sumurmėjau.
- Su manimi viskas gerai, - atsiliepė mergina. - O Vincas, panašu, kenčia nuo biudžeto stygiaus ir seksualinės abstinencijos.  Rimtai, aš netgi palikau jo sveikatos draudimą ramybėje!
- Seksualinės abstinencijos?..
- Na... aš nupirkau tai undinei bilietus į Havajus, tačiau lėktuvas nukrypo nuo kurso ir užbaigė kelionę kažkur pietų ašigalyje. Manau, ji ten turėtų būti labai laiminga.
- Tikiuosi, tu žinai, jog ten vidutinė temperatūra yra apie minus penkiasdešimt?
Ji kilstelėjo žvilgsnį nuo ekrano.
- O... Betgi jį vadina „pietų“ ašigaliu, taip?
- Tu rimtai manei, jog ten karšta?!
- Bet argi pietuose nėra karšta?! - pakėlė balsą Azu. - Gerai, tiek to! Dabar aišku, ko jis toks nepatenkintas!
- KALĖ! - atsklido tūžminga dejonė.
- Kur tavo antrininkė? - paklausiau, mėgindama įvertinti situaciją krištolinės taurės pagalba. Šį kartą vyrai nešaudė ir aš greit supratau, kodėl. Visi buvo arba užsiglaudę už kokios nors priedangos, arba mėgino pakilti nuo grindų, nusviesti sprogimo bangos.
- Aš stengiuosi, - sušnypštė Azu. - Duok man laiko!
- Kiek tau reikia?
- Dvidešimties sekundžių mažiausiai.

Gerai, tiek aš galėjau sau leisti. Galbūt netgi tuo pačiu pavyks susirasti šiltą vietelę tolėliau nuo šios beprotės, kad ir kas ji bebūtų.
Spragtelėjau granatos jungiklį ir švystelėjau ją atgalia ranka, giliau įkvėpdama bei sulaikydama kvapą. Kai išgirdau šnypštimą, atsistojau visu ūgiu ir dar suspėjau pastebėti savo taikinius prieš tai, kai žalsvi dūmai uždengė juos.
Tikros, sprogstančios granatos, kabančios ant diržų, juosiančių samdinių liemenes. Vienas svaidomasis peilis nulėkė į žalią uždangą, po to kitas – šiek tiek kairiau, kur turėjo būti dar viena granata.
Tesuspėjo apsivemti vienas vyras, kažkodėl sugalvojęs nusmaukti respiratorių sau nuo burnos. Visus kitus garsus nustelbė du šaižūs dunkstelėjimai, man į krūtinę tekštelėjo atlėkęs kruvinas mėsgalis.
Peršokau kelis sudarkytus lavonus ir užsiglaudžiau už kolonos. Aštuoni metrai nuo Azu – tai jau kur kas geriau. Jei būčiau turėjusi parašiutą, būčiau išlėkusi pro plačiai pravirus langus. Dvidešimt ketvirtas aukštas, šansų išgyventi mažai, bet kur kas daugiau, nei kovojant prieš visą armiją svaidomaisiais peiliais. Supraskit – aš TIK samdoma žudikė, o ne specialiųjų pajėgų karys. Mano darbas – tyliai lindėti kamputyje su milžiniška optine įranga, sumontuota ant milžiniškos bum-bum lazdos, galinčios svaidyti mažus metalo gabalėlius pusantro kilometro nuotoliu. Jei mano kelyje pasitaiko daugiau kaip du apmokyti kariai, esu linkusi užleisti jiems kelią, pasitraukusi į šešėlį.
Pajutusi stiprų skersvėjį, giliai įkvėpiau šviežio oro ir atsargiai apsidairiau. Žalsvi dūmai sklaidėsi, atidengdami jau šiek tiek geresnį vaizdą. Mažiausiai šeši negyvi ir dar daugiau iškritusių. Likusieji vėl pradėjo šaudyti, tačiau jie labiau taikėsi į Azu pusę. Češyro katinas akivaizdžiai kalbėjo poterius.

Nebeturėdama sprogių peilių, nuvijau nuo juosmens lankstų kardą. Praėjo dvylika sekundžių, dar liko aštuonios. Dieve, kaip aš nenorėjau mirti...
- Aš jau atsižvelgiau į tai, - šūktelėjo Azu iš savo slėptuvės.
Dirstelėjau į ją nustebusi, nesuprasdama, ką ji turėjo galvoje.
- Tu nemirsi, - pakartojo Azu, bakstelėdama pirštu į kompiuterio ekraną. - Ką tik suradau tavo duomenis, Elaja. Nemirtingumo funkcija įjungta. Gali dabar šokti su savo kardu, kiek tik širdis geidžia.

Iš mano žvilgsnio ji neabejotinai turėjo suprasti, jog aš tokiais sapnais netikiu ir nesu pernelyg geros nuomonės jos atžvilgiu. Todėl Azu pavartė akis, pagriebė nuo grindų kėdės koją (tos pačios, kurią buvo nusviedusi pasitikti granatsvaidžio užtaisą) ir vienu žaibišku judesiu pasiuntė metalo gabalą tiesiai man į krūtinę.

Gerai, aš esu pakankamai greita, kad išvengčiau tam tikrų svaidomų ginklų, ypač kai juos ima svaidyti gerokai lėtesni už mane. Bėda buvo ta, kad Azu judėjo taip greitai, jog visą įvykių seką sąmoningai užfiksavau post factum – kėdės koja stirksojo susmigusi į mano kūną, o aš gulėjau ant nugaros, čiuoždama grindimis link lango. Net nežinau, ko išsigandau labiau – kraujo iš savo burnos, ar galimo skrydžio iš dvidešimt ketvirto aukšto. Paskutinę akimirką nutvėriau kažkieno tebevėstančią ranką ir sustojau, nukorusi galvą pro lango kraštą.
- Demonstracija baigta! - išgirdau Azu šaukiant. - Ištrauk tą daiktą iš krūtinės ir marš pribaigti mano eks!

Rimtai – kalė...






Kai aš buvau Azazela

Mūsų turgus, įsikūręs miesto pakraštyje, savaitgaliais susiurbia minias žmonių ir panardina pirkėjų pirštus į čežančių sintetinių megztukų ugnį, batų iš Lenkijos fabrikų dvoką, liemenėlių, kelnaičių, skarelių, dirželių, pėdkelnių ir džinsų gyvatyną.
Kai pagaliau išnirau iš prekėmis nukrautų prekystalių, nosį sukuteno kebabų kvapas. Dairausi Azazelos garbanotais juodais plaukais ir babajaus, kokių pilni rytiniai Londono rajonai. Bet matau tik kaimynę rusę. Jos raudonai dažyta plaukų sruoga lenda pro skarelės kraštą ir taikosi pasislėpti sumuštinio plyšy. Su plauku ar be jo kebabą tuoj nupirks išalkęs žaislų pardavėjas, kostiumuotas vyriškis, kurį pažįstu iš bažnyčios. Niekuo sau, turguje ir bažnyčioje jis dėvi tą patį pilkos spalvos kostiumą.
Mintyse suskaičiuoju, kad jau po aštuoniolikos dienų būsiu Londone. Ten sutiksiu daugybę Azazelų, slaptai nufotografuosiu, aprašysiu. Apie jų laimingumo laipsnį suprasiu iš šalia stovinčio babajaus tamsių akių ir aukso žiedų ant jo pirštų su šviečiančiais nagų mėnuliukais. Kuo mėnuliukai labiau nušlifuoti, tuo daugiau Azazelų ant jo pagalvių vakarais šoka.
Azazelų turguje nematau. Turbūt, ne jų diena. Minu ratus tarp skardinių stelažų, čiupinėju kojines ir siūlus, glostau languotus ir gėlėtus skėčius, matuojuosi perukus – mėlyną, raudoną, mano mėgstamiausios spalvos – violetinės neturi, nepaklausūs.
Mechaniškai užsimaukšlinu paskutinį - juodą. Visada žinojau, kad juoda spalva man netinka, tačiau turgaus svaigulys visagalis, - nebekreipiu dėmesio į savo įsitikinimus ir pasitaisau pasvirusį peruką. Ir tik tuomet pažvelgiu į kabantį prie užuolaidinės pertvaros veidrodį: rytietiški veido bruožai juodos spalvos fone dar labiau sumongolėję, skruostai kaip kriaušės, imk ir čiulpk, šilkinės garbanos apgaubia veidą ir nubanguoja ant pečių tarsi mečetės augalinis ornamentas.  Ilgai spoksau į savo atvaizdą veidrodyje ir nerandu protingo paaiškinimo, - juodas perukas mane taip perkeitė, kad aš pati savęs nebepažįstu. Neįtikėtina!
Gal nusipirkti, tyliai svarstau, ant piršto sukdama juodą sruogą, žvelgdama į tik ką įsikūnijusią babajaus svajonę. 
- Kiek kainuoja juodi plaukai? – klausiu moters mėlynomis blakstienomis. Gal ir blakstienas parduoda? Mano retos ir trumpos, nusipirkčiau, juodas, tankias ir ilgas.
- Jums netinka. Neparduodu prekės, kai netinka. Bloga reklama.
- Kaip tai neparduodate? Aš kaip tik tokio peruko ieškau, kuris man netinka. Aš juk ne prekė.
- Su šiuo peruku atrodote kaip prekė.
- Taip pasikeičiau? Ką jūs sakote? Negaliu patikėti, kad ir jūs taip manote. Na dabar tai jau tikrai noriu pirkti. Kiek?
- Kaip jums – du šimtai eurų.
- Jūs ką? Čia juk nenatūralus plaukas, dirbtinis perukas tiek nekainuoja.
- Suklydote, brangioji, plaukas šio peruko natūralus. Jūs išsirinkote vienintelį peruką, tik vieną ir turiu natūralų.
-   Tikrai? –  galutinai nustebau dėl savo įgimtos intuicijos natūraliems dalykams. Net peruką, kurį paskutinį kartą čiupinėjau būdama ketverių, kai mama ėjo į restoraną „Neringa“ Palangoje ir užsidėjo pelenų spalvos plaukus, tinkančius prie kramplino geltonos suknelės su gilia iškirpte. Gal ir mamos perukas buvo natūralus? Reiks paklausti. – O kiek kainuoja dirbtiniai?
- Trisdešimt eurų.
- O, siaube, koks skirtumas! Man visada taip nutinka. Kai jau išsirenku, tai būna brangiausia ir natūraliausia prekė. Turiu šimtą keturiasdešimt eurų. Būkite gera, - jau beveik maldavau, - parduokite. Man būtinai reikia šiandien, rytoj nebereikės, o šį vakarą yra ta diena, kai perukas man labai daug reiškia. Jis yra stebuklingas daiktelis, kurio pagalba aš dingsiu, o vietoj manęs atsiras Azazela. Juk žinote, kažkas panašaus į šapką nevedimką. Ar Jums taip nebūna, kad norėtumėte išnykti, bet nenumirti, o tik pasislėpti? 
- Labai dažnai, ponia. Taip dažnai, kad perukai nebepadeda.
- O man šis kartas yra pirmas. Matote, esu labai prisirišusi prie savo įvaizdžio. Sakyčiau net nesveikai. Niekada nekeičiu plaukų spalvos, kirpimo. Mano aprangos stilius irgi nusistovėjęs jau dvidešimt metų. Suprantate, niekada negaliu pasirodyti viešumoje kitaip nei man įprasta. Bet kai staiga pamačiau save su šiuo peruku, pajutau, kad galėčiau. Šiandien galėčiau.
- Bet balandžio pirmoji rytoj, ponia. Jūs labai juokingai įsijautėte su tuo peruku. Nenorite nusimauti? Supakuočiau.
- Ne, ačiū, jei jūs nuleidžiate kainą, eisiu su peruku. Nenoriu grįžti prie įprasto vaizdo. Juk perukas natūralus, nereiks pergyventi, kad blizga kaip sintetinis?
- O koks jums skirtumas? Jei jau norite pasikeisti, tai keiskite ir požiūrį. Kainą nuleidžiu, tiek to, duokit šimtą ir jūsų. Kai atsibos, atneškite, priimsiu atgal už pusę kainos. Patikote jūs man su tuo savo noru pasikeisti.
Kai tiek daug nusiderėjau, net ir mėlynos blakstienos atrodė nebjaurios. Turgaus moterys dažniausiai esti labai geros širdies.
Į veidrodėlį daugiau nežiūrėjau. Buvau įsitikinusi, kad esu Azazela. Išsmukau iš perukų nišos, planuodama už likusius nusipirkti dirbtinės odos aukštakulnius, o ir pėdkelnėms pakaks. Pėdkelnėmis nukrautas stalas buvo už kelių metrų. Juodos spalvos pasirinkimas nemažas. Nusipirkau pigiausias, dryžuotas su blizgučiu, čia pat už širmos persimoviau. Naujiems bateliams neliko.
Lig šiol nebuvau pirkusi aukštakulnių. Pamenu, kad būdama paauglė matavausi mamos, svirduliuodama perėjau per kambarį, todėl apie pasivaikščiojimą gatvėmis minties atsisakiau. Bet dabar įsigeidžiau septynių centimetrų kulniukų. Teko eiti į turgaus galą, kur prekiauja padėvėtais daiktais. Radau net gi odinius, ornamentuotus, smailais galais ir smailiu kulniuku. Pasimatavau, - neišsiklaipę, dydis geras. Trys eurai ir batai mano.
Išriečiau stuburą, kad nepamesčiau peruko. Įsitempę kojų raumenys nešė virpantį kūną link turgaus išėjimo. Žvalgiausi į šalis nieko nematydama, nes Azazela jau buvo su manimi. Juk tik dėl jos čia atėjau ir čiupinėjau daiktų paviršius, uosčiau batų ir kebabų dvoką, leidausi apsvaiginama ir suvedžiojama.
Netikėtai pasivijo vyriškis. Kai nustebusi pažvelgiau į jo akis, nepamačiau nei lašo agresyvaus patiniško juslumo, tik atvirą žavesį manimi, plaukiančia turgaus peizažu.
- Stovėjau prie išėjimo, laukiau draugo, kai pamačiau Jus ir supratau, kad noriu sekti paskui į pasaulio kraštą.
Kalba išdavė pašnekovo išprusimą. Pasaulio kraštas – kokia klišė! Bet tuoj pat prisiminiau mėlynas blakstienas: jei jau norite pasikeisti, tai keiskite ir požiūrį.
Nusišypsojau ir paprašiau cigaretės. Rūkyti mečiau prieš dvidešimt metų, bet prie peruko ir batelių trūko ekstravagantiško judesio. Tipas languota skrybėle nepasimetė, akimirksniu užkalbino praeivį ir suveikė dvi cigaretes – man ir sau.
- Į kabaką?
- Statote?
- Kodėl jūs? Sakykite tu. Statau.
- Sakykite Jūs. Veskite.
Praskyrę pinučių širmą, užėjome į apytamsę patalpą. Grojo rusiška muzika. Padavėjų nesimatė. Dairydamiesi į muliažinius kalnų miražus ant sienų, atsisėdome prie baro. Kalbėtis nenorėjau, o ir apie ką nenumaniau. Pagaliau iš kažkur išlindo plikis su juoda prijuoste. Pasaulio kraštas užsakė butelį brendžio, alyvuogių ir sūrio, paklusniai tylėjo, spoksojo į mano baltą plaštaką, virpčiojančią ant baro paviršiaus. Atkakliai stebeilijausi į vitriną ir tyrinėjau etikečių dizainą. Po kelių stiklelių pašokome. Tada vėl gėrėme ir šokome.
Jaučiausi panaši į kaliją, susisukusią į kūno piltuvėlį, rankos daugybę kartų apsivijusios stiebą, žiedo pakraštėliais judėjo išsiilgusios bebalsės lūpos, skendėjau ritmingai trūkčiojančio karščio debesyje. Butelis tuštėjo, o kalijos žiedo taurė sukosi aplink ašį, liečiama svetimų rankų ir atrodė, kad šalia sukasi būrys sufijų, suknelių kraštais glostydami man kojas.
Pasaulio kraštas atsiprašė ir nuėjo į tualetą.
Tik dabar išdrįsau apsidairyti. Aplinkui mėtėsi suveltos ševeliūros, judėjo mini sijonai ir botulino lūpos, vyrukai, tūnantys odiniuose šarvuose, saugojosi vienas kito ir skleidė karo tvaiką. Pabandžiau nusitraukti peruką, nes reikėjo kaip nors nuo jų atsiplėšti. Perukas pakluso. Tuomet nusiaviau batus ir padėjau ant baro šalia tuščio butelio. Barmenui nei labas nei sudie, išėjau tiesi, kiek leido jėgos. Kibi tamsa glamonėjo miestą po rūko antklode ir saugiai mane užstojo nuo praeivių. Ėjau basa, rankoje nešiausi Azazelos galvą, tikėdama, kad ją išgelbėjau nuo Pasaulio krašto.