Rašyk
Eilės (78170)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1554)
Proza (10911)
Šiukšlių Dėžė (22284)
Vaikams (2715)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (371)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 122019
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13184)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Azazelo(-s) istorija

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Pelas
Azazera

Naktį praleidau eilinio Vilniaus devynaukščio bute, kuris buvo paruoštas pardavimui, ištuštintas. Gerai, kad dar šiokia tokia lova kiurksojo kampe, nors ir be patalynės. Ilgai varčiausi ir tik giliai po vidurnakčio, galutinai nukankintas minčių ir išvargęs, užmigau. Sumauta konspiracija. Užtikrino, kad šeimininkai nepasirodys, davė raktus, leido nusipirkti truputį maisto tam kartui. Nelįsti ir nekristi niekam į akis. Tik po pietų išėjau. Taip reikėjo.
Santariškių klinikas pasiekiau be nuotykių. Žinojau, kur yra chirurginis korpusas. Tačiau vos jame atsidūriau, mane sustabdė du gydytojai.
- Atrodo, ne čia pataikėt.
Sugraibiau po marškiniais paslėptą vėsų metalą. Slėpynės baigėsi.
- Kur reikia, pataikiau, - atkirtau ir staigiu judesiu ištraukiau juodą blizgantį CŽ75, nukreipdamas į tuodu.
- Ėėė, ramiau! - atšoko atgal.
- Čia ne bankas. Tikrai apsirikot.
- Kur Simonas Valauskas guli?! – užrėkiau ant jų. 
Suspigo kažkokia moteris. Pro duris pradėjo lįsti smalsuolių galvos. Kelias sekundes vedžiojau ginklą pirmyn atgal, bet susizgribau kvailai besielgiantis. Nuleidau ranką žemiau. Reikėjo suvaldyti emocijas.
- Kur Simonas? – jau ramiau pakartojau klausimą. – Nebijokit, niekas nenukentės.
Tas drąsesnis, aiškinęs apie banką, įdėmiai nužvelgė mane.
– Pala, ar ne jūs jo brolis? Labai panašūs. Valauskas ne mano pacientas, bet žinau, kad jau operacinėj, paruoštas. Nuo pat ryto netikėtas sujudimas. Tuoj atveš donorą. Laukiam.
Viskas pagal planą. Išsitraukiau iš kišenės savo pasą, donoro kortelę, sulankstytus A4 formato lapus – mano prašymas, motinos sutikimas, medicininės pažymos. Nusviedžiau ant grindų šiuos netikrus dokumentus.
- Nieko neatveš. Aš esu donoras savo valia. Likusius organus atiduokite kitiems, bet mano brolį privalote išgelbėti. Tik nedelskite, dirbkite.
Nukreipiau pistoletą sau į smilkinį.

♦

Paryžius. Liepos 20

Kylame. Braukiu delnu per plastikinę lėktuvo salono apdailą. Aš bandau būti vis labiau panašus į žmogų, mėgautis turimais pojūčiais. Stebiu po truputį tolstančią žemę. Regėjimas pats nuostabiausias iš jų. Man užtektų tik jo. Matymu galėčiau girdėti, uosti, jausti daiktų paviršius. Riboju save labai stipriai. Atrandu valios sąvoką. Aš tik paprastas žmogus. Atstumus įveikiu lėtai – automobiliais, traukiniais, lėktuvais. Ir IQ pusantro šimto užteks per akis. Bandysiu nesikeisti, jei nebus būtinybės. Aukštas, lieknas, išvaizdus jaunas vyras – kuo blogai? Gal net galėčiau įsimylėti, išmėginti savo kailiu šį vos girdimą atgarsį tikrojo jausmo, tikros laimės. Pakvaišti taip, kaip Emilija, Lukas ir Evanas iš Remsio. Jie taip įsivėlė į meilės trikampį! Iki pamišimo, iki karo. Emilija nedvejodama sutiko tapti ketvirtu kampu. Kvadratą galima perskelti į dvi lygias patenkintas dalis. Ir sugalvok tu man taip! Kaip ten Emilija laikosi... abi jos?
Nesuvaldau smalsumo. Susirišu su borto kompiuteriu - iš ten visas pasaulis pasiekiamas. Taip ir yra. Tik dvi paros, o internetas jau mirga naujais faktais ir paskalomis. Dar viena identė, dar viena Azazela. Pati Emilija A kartu su Evanu jau kitame šalies kampe, vardan šventos ramybės.
Aš visada klausiu sutikimo. Tik pirmą kartą buvo kitaip. Ir tik pagal idento – jau suvokiančio savo pasikeitusią padėti – rekomendacijas randu būsimą Azazelą. Emilija A yra Azazela numeris šeši. Ji tai žino.

♦

Šaltas ginklo vamzdis degino smilkinį.
- Nesiartinkite! – paliepiau labiau atkutusiam personalui.
Žalsvi chalatai mirgėjo koridoriuje. Kažkas skambino telefonu. Matyt, apsaugą kvietė. Aš vis dar delsiau. Kodėl? Kodėl?! Sumautas bailys, nusišauti negaliu! Pykau ant savęs, bet tuo pačiu turėjau pasiteisinimą. Man tik devyniolika ir aš niekada nemaniau, kad gyvenimas pakryps taip, jog reikės žudytis. Aš ne iš tų. Aš Sirvydas Valauskas! Niekada nemyžčiojau, negvildenau būties problemų, negalvojau apie Anapilį. Atvirkščiai, tryškau gyvenimo džiaugsmu, buvau paprastas storžievis bernas iš Seirijų, kaip ir brolis, kaip ir tėvas. O tada pasirodė tas paslaptingas svečias.
Sudiegė širdį. Štai momentas, kuomet prieš galą prisiminimai neprašyti pradeda lįsti į galvą. Prieš dešimtmetį palaidojome tėvą, kuriam būnant sovietų armijos šauktiniu teko likviduoti Černobylio avarijos padarinius. Ligos galiausiai jį pakirto. Bet dar spėjo paauginti savo du niekadėjus dvynukus.
Simonai, Simonai... Dar ir tavęs netekti negalėjau. Mes dar pakartosime vaikystės išdaigas. Lipsime į apžvalgos bokštą, stovintį prie ežerų, ir leisime žemyn katinus parištus po paklodėmis, tarsi su parašiutais. Atnaujinsime seniai apleistą virvių tinklą medžių viršūnėse, kad pasikarstyti be apsaugų. Sudalyvausime kokiose muštynėse iki kraujų. Prisimeni, buvome savo gaujos lyderiai, svaidėmės akmenimis su kitų kaimų paaugliais? Ir dar kartą pabandysiu tavo paną nusivesti į pasimatymą vietoj tavęs. Gal Gerdai ant ausų pavyks ilgiau makaronus kabinti. Ir dėl jos turi gyventi, atsidavusi tau. Tai ne ta pirmoji sūtrauka Akvilė. Tiesa, per penkias minutes atskleidė apgavystę, bet šiaip durna boba. Pajutusi, kad greičiausiai užsilenksi, pasiplovė. Ir kur bandė pasiplauti?! Pas mane! Nesusivaldžiau, daviau į snukį. Jokio supratimo apie brolišką meilę, pagarbą, pasitikėjimą. Gyvybę atiduotume vienas už kitą. Ir ačiū dievui, kad dabar galiu. Anksčiau negalėjau. Motina neperneštų mano mirties, savižudžio sūnaus. Bet dabar aš ne visai jos sūnus. Taip, aš vis dar tas pats Sirvydas Valauskas, bet jau diena kaip buvau Sirvydas Valauskas Azazela.

♦

Seirijai. Liepos 21

Atvykau. Skambinu į dešimto namo duris. Sirvydas klausiamai stebi mane. Toliau prieangyje smalsauja suvargusi motina. Prisistatau. Lyg ir bando atsekti galus, bet sunkiai sekasi. Sirvydai, tavo pusseserė Emilija iš Prancūzijos papasakojo apie jūsų nelaimę. O taip, jiems minėjo apie galimą netikėto svečio pasirodymą. Aš galiu padėti. Ar jūs sutinkate, ar norite išgelbėti Simoną? Kito atsakymo ir nesitikiu. Tuomet daug kas priklausys nuo tavęs. Išeikime į lauką pasikalbėti. Tik dviese.
Sirvydai, spėju dar nesi girdėjęs apie žmones identus, apie Azazelas. Greitai sužinosi. Aš vakare trumpam grįšiu. Palauk namie, niekur nedink. Prisilietimas man jau nebūtinas. Užsimerk. Užtenka tik tiek. Viskas, gali atsimerkti. Sėsk į mašiną, važiuojam. Jis nesupranta, juk ką tik liepiau laukti namie. Aš šypsausi. Man taip patinka šypsotis, mėgautis šia taikia emocija. Sirvydas ką tik nuėjo namo, o tu jau beveik identas.
Sustojame miške prie Metelių ežero. Atverčiu kompiuterį, rodau straipsnius apie mane. Žmonių prielaidos, įdomios interpretacijos. Ši labai taikli: aš esu pirmapradė Azazela, arba Azazela Prime, o tiksliau Azazela Zero, kol galiausiai sutrumpino iki Azazera. Azazera – žmogus, kuriantis identus.
Išdėstau Simono gelbėjimo planą, įbruku į rankas pistoletą, reikiamus dokumentus. Santariškių klinikų personalas laiku gaus visą reikalingą informaciją, bus pakeltas ant kojų ir bus pasiruošęs. Suprantama, Sirvydas netiki manimi. Išlipus iš mašinos mokinu jį apsiprasti su ginklu, šaudyti. Reikia nuleisti saugiklį, laikyti plaštaką taip, kad atšokantis spynos rėmas jos nesudraskytų. Aštuonios kulkos įstringa beržo kamiene.
Galime grįžti. Tik užsimerk. Atstumas iki namų pakankamas. Dabar tu Azazela numeris septyni. Jis nustebęs glosto beržo paviršių – nė menkiausios šūvių žymės, o CŽ75 niekur nedingęs, ir dėtuvėje dar liko aštuoni Luger‘iai. Jau su Sirvydu A trumpam grįžtame prie namų. Dabar nesirodyk, nereikia. Identas pasislėpęs mašinoje akies krašteliu stebi kaip lauke atsisveikinu su Sirvydu. Sirvydai, pasilik su motina dar parą. Rytoj Simonas turės naują širdį.

Sirvydas A manimi tiki. Jis pasiryžęs.

♦

Prie nuleistuko priglaustas pirštas vis dar virpėjo. Reikėjo tiek nedaug, menko spustelėjimo, ir aš išgelbėsiu ne tik Simoną, bet ir Sirvydą, ir motiną, visus. Neturėčiau ramybės, jei brolis mirtų. Vis galvočiau, kad galėjau paaukoti save vardan jo ir to nepadariau. Ilgiau pasikliauti likimo malone būtų juokinga. Įgimta dvynio širdies yda prieš metus staiga paūmėjo, o prieš tris mėnesius nepakankamumas tapo kritinis, ir jis atsidūrė klinikose. Reikėjo donoro, ir greitai. Apie laiko išlošimą dirbtinės širdies pagalba ir kalbos nebuvo. Iš kur tokie pinigai ir ryšiai pas paprastus kaimiečius? Simonas paskendo eilės gale. O dar ta reta kraujo grupė – pirma rezus neigiama! Tik tokios pačios donoras tiktų. Aklavietė.
Ir išeitis - Azazera, paslaptingų galių žmogus, sukūręs dar vieną mane - Sirvydą Azazelą. Ir tik tam, kad pakeistų mano gyvenimą į mirtį, o ši mirtis išpirktų Simono gyvybę.

Širdis krūtinėje stipriai plakė. Ji turi atitekti broliui. Nereikia bijoti. Tai tik nežymus piršto krustelėjimas, smiliaus sulenkimas.

♦

Seirijų kapinės. Rugsėjo 18

Nesirodžiau du mėnesius, kol aistros aprimo. Šeima atlaikė klausimų laviną ir tampymąsi visur. Jie nieko neslėpė, ir jiems niekas negrėsė. Taip, pasidarbavo Azazera. Ir kas iš to? Simonas gyvas ir sveikas. Daugiau niekas nesvarbu. Ir Sirvydo A kūną galiausiai grąžino, kad palaidotų šalia tėvo. Jau žinojo – tai jų šeimos kūnas ir kraujas. Ir išgelbėtojas.

Aš vis dar tas pats išvaizdus aukštas vyras. Nepasikeičiau. Stovime su dvyniais priešais paminklą. Šalia tėvo vardo baluoja naujas užrašas:

Sirvydas Valauskas Azazela
          1996-2015

Broliai nesmalsauja „Kaip? “.

Atsisveikinimas. Sirvydai, nespėjau jo paklausti, kur galėčiau toliau keliauti. O gal tu, Simonai, patartumei? Juk tavyje plaka Azazelos širdis.






lėktuvnešio pilotė
Dar ne šį kartą

Aiškiai mačiau, kad jis ne iš šios planetos. Sekiau nuo Lukiškių aikštės, atsilikdama per gerus aštuonis prekystalius. Nesu aukšta, tad teko zigzagais nardyti tarp Vilniaus svečių ir čiabuvių. Tik taip galėjau nepamesti jo iš akių, pati likdama nepastebėta.

Kol išsiruošiau į Kaziuką, įdienojo. Buvau nuo ryto pasileidusi kosminę operą, – parsisiunčiau visą sezoną, bet vis neradau laiko prisėsti. Jie taip atskiedžia veiksmą, kad puikiausiai gali tuo metu šveisti dantis, ieškoti tinkamų pėdkelnių, šukuotis ar plikyti kavą.

Pagrindinio vaidmens atlikėja – etaloninė blondinė, nuolat besiskirianti su savo vaikinu ir įsivelianti į neaiškias istorijas kosminėje erdvėje. Ir taip kas seriją. Gerai pakrauna mizantropijos akumuliatorius. Žiūriu tik norėdama demaskuoti visas kosmines serialo klaidas.

– Kiek prašote už šį vos įžiūrimą žirnio dydžio akmenuką?
– Čia jaspis. Pasimatuosit? Nebrangiai, turiu ir didesnį.
– Khem, tiek to. Man šiandien netinka prie auros.
– Tai gal ryškesnį, su sidabro peteliškėmis?

Neketinau nieko pirkti. Kaip ir dauguma mugės lankytojų, tingiai slinkau linkui Katedros, akimis vis sekdama tą keistoką paripatetiką. Žiūrėjau vikėje, ką šis žodis reiškia. Aristotelis, esą, filosofuodavęs vaikštinėdamas. Maža, kaip jie ten filosofuodavę savo antikoje, bet manasis objektas tikrai daug vaikštinėjo.

– O kokios čia spurgos?
– Kosminės! Ar jums patinka? Įdėsiu kelias.
– Keistos. Kažkur matytos. Man dvi.
– Čia azazelos. Na, tokios, kaip iš to serialo.

Nusikvatojau, tarsi būčiau genetiškai modifikuota Azazela, besirengianti atlikti kokią nors ekrano piktadarystę. Čia viena iš tų kliurkų – juk nesvarume jokių spurgų neiškepsi. Bet skanu.

Kramtydama iš tolo stebėjau paslaptingąjį. Kas jis? Neieško žodžio kišenėje, apsiskaitęs. Įvairovės dėlei sakykime – užsienio žvalgybos agentas. Lengvai galėjau įsivaizduoti jo minčių tėkmę.

Vidutinio dydžio bažnytkaimis su sprindžio ilgio sienos liekanomis – dvi gatvės ir miegamieji rajonai. Už nebūtinus daiktus permokanti publika, laisvos laikysenos ir tokio pat elgesio jaunimas, pasiduodantis minios instinktams ir klasikiniam populizmui. Gėjų jau nemuša, bet jų eisenas vis dar aptveria. Yra įdomių merginų,  dirbančių, greičiausiai, programerėmis, aštrių, savarankiškų ir išradingų, ironizuojančių, kaip strateginis bombonešis...

Nevikriai į kažką atsitrenkiau ir slėpdama sumišimą nusipirkau šokoladinį veržliaraktį, suvyniotą į pjuvenas. Paslaptingasis, iki kurio buvo likę tik keli metrai, beveik atsigręžė, todėl užkalbinau pardavėją.

– Ačiū! Labai gražus.
– Turime dar varžtų ir replių.
– Vieno pakanka. O ar Jūs žiūrite tą serialą?
– Azazelą? Žinoma! Bet ten tik raketos, ne varžtai...
– Aš ne todėl. Juk ji labai kvaila, ta blondinė.
– Na taip. Tokias tik ir siunčia į kosmosą.

Abi vienu metu sukikenome. Esu tamsiaplaukė. Įdomu, o ar mane siųstų į kosmosą?

---

Vardą ji pasikeitė vos tik sugrįžusi iš Mėnulio. Azazela. Skamba, kaip tirpstančiu varvekliu perbraukta arfa. Tomas yra sakęs, kad yra dalykų, kuriuos tik ji viena visoje planetoje galinti padaryti.

Keršydama už sugadintą kelionę, jau ketino ištrenkti visus jo daiktus į gatvę. Bet būtų trūkę ryškesnio akcento. Skubėdama sumetė viską bagažinėn ir užskridusi ant artimiausio prekybcentrio stogo išdėliojo dvimetrinėmis raidėmis kelis nevisai etiškus universaliojo galakto žodžius. Tomo vardą pakartojo tik dukart.

Kiek nurimusi paskambino į policiją. Įtartini užrašai ant stogo. Gali būti įkaitų. Teroristas dukart pasirašė.

Stambus planas. Ji įbedė žvilgsnį į tolį, sulaikydama ašarą. Temo, rytuose kaip sykis pasirodė aštus mėnulio pjautuvas. Nesąmonė! Tamsi, dulkėta ir šalta vieta. Nejauki, netinkama meilei...

---

Užsikalbėjusi su pardavėja vijausi savo sekamą paslaptingąjį iki pat Senamiesčio. Pagaliau vėl prie jo prisiartinusi sustojau ir atidžiai įsistebeilyjau į dvi bronzines rankas, laikančias šūsnį lietinių. Išradinga. Iškart aišku, kur čia kažkada buvusi blyninė. Nors man joje ir neteko lankytis.

Jis vis stypsojo prie gatvės muzikantų iš kokio nors Piterio. Įsukau į skersgatvį, pastebėjusi ant sienos laminuotą lapą su eilėraščiu, gal trys ar penki padriki stulpeliai. Gatvės poezijos akcija, kur gi ne! Prislinkau arčiau ir neskubėdama ėmiau skaityti.

būna žmonių
kurie avi tapkes
...

Vėl sukikenau. Jei jis mane pastebėjo, manys kad esu nepakaltinama. Dirstelėjau – tebestovi prie gitaristų.

... švietimas
nebenori diktatorių
nori tų su tapkėm
kurie sako būlka ir bybys
...

Ne, nu ar būtina! Maža, kas kieno galvoje. Atšokau atgal į Didžiąją gatvę, paklausyti, ką tiedu kimiais balsais karaokyja. Ir tekstas, ir melodija man buvo pažįstami. Tai iš dvidešimtojo.

... podbros ješčio drov, i ja liubliu cebia, i k nam idiot parusnyj flot...

Atsistojau kiek toliau, jam už nugaros. Ne, o gal ir joks ne agentas. Hm. Tuomet tegu bus – sielų supirkėjas.

Vidutinio dydžio bažnytkaimis su sprindžio ilgio sienos liekanomis – dvi gatvės ir keli miegamieji rajonai. Yra apetitiškų egzempliorių: senamiestyje, užupyje, prie stoties ir prie upės. Vyresniojo amžiaus išmintingi girtuokliai, nervingos, grakščios šalto ir dar šaltesnio patyrusios moterys, rašančiųjų tuntai, bet čia jau reikia atsargiai, urmu imti šiukštu nerekomenduojama. Nėr blogiau nei sekli šviežiai pagedusi siela. Užtat yra įdomių merginų,  nedidukių, bet aštrių, iš pažiūros savarankiškų, gal net – giliai vienišų, transcendentiškai įperkamų...

Atsitokėjusi nusipurčiau. Į gitaros dėklą įmečiau dvispalvę monetą. Jau nebebuvo jokios prasmės slėptis, bet mane išgelbėjo kunigaikštis Vilgaudas.

– Komunistai! Kolūkių šalis! Reikėjo laiku sušaudyt Brazauską!
– My neponimajem po litovski...
– Jūs mus trėmėte ir šaudėte, budeliai! Niekas nebus pamiršta!
– Čioknutyj ded kakojta.

Groti jie nenustojo. Įmesk krosnin dar kelias malkas, ir aš myliu tave, ir mūsų pusėn plaukia ištisas burių laivynas...

Kažką girdėjau apie tą buvusį lietuvių kalbos mokytoją. Pasivadinęs Vilgaudu gyvena senamiestyje. Išgėręs nuolat gina šalį nuo okupantų ir dvasingumą smukdančio sovietinio palikimo.

Paslaptingasis keliomis replikomis nukreipė kunigaikščio dėmesį nuo rusų vaikinų. O juk tikrai – jis ketina nusipirkti šią sielą? Pokalbis, kaip ir galima buvo tikėtis, ėmė priminti kosminę operą. Kai dviese kalba vien savo – per milžinišką atstumą. Nelaukdami atsakymo, kuris radijo bangomis eitų gal valandą, ir nekreipdami jokio dėmesio į pašnekovo sakomus žodžius.

---

Ji tūnojo gretimoje sėdynėje, Tomas buvo atsitolinęs per kelis šviesmečius, o po kompaktiškos transporto priemonės sparnu lėkė eglės ir proskynos, vienkiemiai ir bažnyčios, ežerai ir piliakalniai. Šiknius. Ir tas jo vardas, kaip smūgis delnu į sieną.

Paskambino jam iš areštinės, tą vienintelį skambutį ji pelnė aukščiausios prabos ašara savo akyje, policijos karininkas praktiškai turėjęs pajusti nedidelį estetinį katarsį. Tomas rado jam vienam žinomų argumentų. Delnu – į sieną. Į sieną. Į sieną. Į sieną.

Dabar jau sukūkčiojo iš tikrųjų. Nė nepajuto, kaip jie nusileido. Tomas persisvėrė per tarpą tarp sėdynių ir ėmė ją bučiuoti, per visą ekraną. Švelniai, o paskui reikliai.

Vakaruose geso saulė, kraujo spalvos dangų kirto gervių pulkas, tarsi tai būtų ne paukščiai, o titrai.

---

Beveik iš karto užsukome į buvusią blyninę. Jaučiausi sutrikusi, paprastai nesėdžiu kavinėse su paslaptingais užsienio žvalgybos ar pragaro agentais. Nesustodama lėtai maišiau šaukšteliu atvėsusią kavą. Išlukštenusi iš pjuvenų graužiau karčiai saldų šokoladinio veržlėrakčio kampą.

– Ketini įrašyti mane į tarptautinių terorisčių duomenų bazę?
– Kodėl? Na, bet šiaip jau – tu visiškai teisi...
– Nenustebčiau, jei dabar parodytum kokias nors kompromituojančias fotografijas.
– Tuoj, palauk.

Išsitraukė didoką mobilųjį ir staiga ėmė mane fotografuoti. Blykst. Blykst. Susinervinusi pasidėjau akinukus ant stalo ir trumpam užsimerkiau. Nė akimirkai nesilioviau šaukšteliu lėtai tarškinusi kavos puodelio. Be akinių vaizdas buvo tarsi išplautas lietaus.

– O kunigaikštis Vilgaudas – kam tau? Dar vienas teroristas?
– Spalvingas. Į kolekciją. Niekada nežinai iš anksto, kas gali praversti.
– Na taip, Vilniuje yra iš ko pasirinkti.
– Aha. Atvirukas, ne miestas.

Prieš kelias dienas, bare, prisistatė esąs Azazelas. Mažiau žinomas iš demonų, pasak vikipedijos. Juokingiausia, kad ir tame kosminių nesąmonių seriale šiuo vardu buvo vadinamos sintetinės androidės. Na, juk galiu paklausti?

– Ar matei bent vieną iš tų kosminių serijų?
– Kaip čia tau pasakius. Tarkim, mačiau.
– Kodėl ji pasikeitė vardą? Juk ji nėra androidė?
– Impulsyvi, generuoja siužetą. Jai taip norėjosi tuo metu.
– Tarsi norėtų išsiskirti iš būrio klonuotų merginų...
– Tęskite, grafiene. Visai įdomu.
– ...kurios tam tikra prasme juk už ją pranašesnės!
– Bravo! Tarsi tai būtent tau buvo rašyta.

Kažkas mūsų pokalbyje mane trikdė. Kažkoks vos apčiuopiamas niuansas, laiku neaptikta programavimo klaida. Keista pašnekovo savybė, kuri kartu ir badė akis, ir liko nepastebėta.

Vėliau viena ėjau tamstančiu miestu, kuris jau nebebuvo toks, kaip anksčiau. Kišenėje nešiausi apgraužtą veržlėraktį. Kiekvienas mano vienišas žingsnis fotografavo vis naują Vilniaus atviruką, atskeldamas nuo pamažu stiklėjančios realybės vis naują sluoksnį, naują kadrą, naują kosminės operos sceną.

Tuomet dar nebuvau nei užsiverbavusi žvalgybon, nei naudingai pardavusi sielos.







atgal