Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kitą dieną aš ją pardaviau

Žiūrėjau savo klaidai į akis. Tiesiog sėdėjau, žiūrėjau ir mintimis bandžiau perbėgti kartus, kai tikėjausi, kad ji atsidurs kokio snobo tamsiausiame kambaryje, kur jam užtektų tiesiog patenkinti savo poreikius, ir niekad neišvys dienos šviesos. Bet ne. Štai ji – stovi susidrovėjusi, savo rudas garbanas užleidusi ant pečių, dideles akis įbedusi į mane, rankomis bandanti pridengti dailias kūno linijas – geidžianti, ir geidžiama. Tačiau kitų. Negalėjai jos neatpažinti – ji buvo dailiausia miesto mergina, miela, drovi, bet tada aš jos nekenčiau.
        Žiūrėjau į ją, o už jos į mane žiūrėjo jos tėvas.
        - Atsakyk!- surėkė jis ir dar tvirčiau ją suspaudė.
        - Taip, tai mano darbas,- pasakiau ir užsimerkiau, kai į mane, staiga atlaisvintas, ėmė skrieti kumštis.
        Kėdė, prie kurios buvau pririštas, susvyravo ir pabučiavau grindinį. Žandas palietė šaltą pilką grublėtą akmenį, o šnervės prisipildė dulkių nuo šnopavimo. Gal tą akimirką ir neatrodė labai svarbu, bet po katilu pamačiau nuriedėjusią monetą ir prisiminiau, kaip per rūsio langą kadaise ji įriedėjo. Buvo labai liūdna, žinant, kad tai buvo mano visos savaitės kišenpinigiai. Kol skendau prisiminimuose, jos tėvas viena koja mane perlipo ir spyrė į pilvą. Tada, tarytum, man buvo suteikta malonė ir buvau pakeltas, bet staigiai pastatytas į vietą smūgiu per veidą. Kai galva nustojo suktis, išspjoviau kraują. Gal ir vieną kitą dantį - nebeprisimenu. Skaudėjo nežmoniškai, todėl nejučiomis ėmiau svarstyti, kas mane čia atvedė. O taip, dėl visko kalta ji.
        Nekenčiau jos už kvailumą, nesugebėjimą susivaldyti ir elgtis tinkamai. Nekenčiau už jos nuoširdumą ir gerą širdį, už draugystę, kurios aš niekad neprašiau. Ilgai rezgiau planą, kaip jai atkeršyti – tai aš padariau, tik galbūt neapgalvojau visų galimų pasėkmių.
        Kai jos tėvas, atrodo, pavargo mane kumščiuoti, spjovė man į veidą: 
        - Benkarte tu! Aš tave priėmiau į savo namus, o tu šitaip man atsilygini?!
        Nusijuokiau. Žinau, kad joks protingas padaras nebūtų to padaręs, bet man tai skambėjo siaubingai ironiškai.
        - Aš neabejoju, kad ponas sužadėtinis džiaugsis turėdamas tokį retą kūrinį savo kolekcijoje,- sarkastiskai atkirtau.
Atskriejo dar vienas smūgis.
        - Ponas sužadėtinis susidėjo lagaminus ir ją paliko.
        Pajutau lengvą pergalės skonį, tačiau kažkodėl jis buvo kartus. Aš sugrioviau jos gyvenima, kaip kažkas kitas sugriovė manąjį. Už jos kvailumą.
        Tuomet mano planas atrodė tobulas, aš labai savimi didžiavausi. Supratau, kad viešas pažeminimas, smurtas ar atsiribojimas nuo jos man pačiam atsilieps blogiau, o ir efekto norimo neduos. Aš norėjau ją įskaudinti iki sielos gelmių. Taip, kad jai būtų per daug skaudu apie tai kam nors prasitarti, taip, kad suprastų, ką reiškia apgailėtinas gyvenimas ir net nesvarstytų iš to ištrūkti. Aš tikėjau, kad mano planas išdegs. Su tokiais tėveliais ir aš pulčiau pirmam pasitaikiusiam į glėbį. Visą gyvenimą ji stengėsi tapti mano drauge, o aš stengiausi ją atstumti, todėl teko pasistengti ją prisileisti. Kai ji ėmė mane pažinti, ar bent jau tokį, kokį aš jai norėjau save pateikti, ėmėme leisti laiką kartu. Garantavau jai geras emocijas, pamažu ėmiau pratinti prisilietimais, o nedaug vėliau sekė ir jos pirmasis bučinys. Buvo aišku, kaip dieną, kad tai jos pirmasis – kūnas sustingo, lūpa virpėjo, kvėpavimas sutankėjo. Mėgavausi jos bejėgiškumu ir savo plano sėkme. Leidau jai pažinti, kas yra jaudulys ir baimė, kad mus užtiks. Slapukaudavome nuo visų – juk toks kaip aš su tokia kaip ji? Tik vienintelio dalyko nedariau ir net nesiekiau to padaryti – jos nenuskyniau. Aš ne kvailas, bet ji...
        Tą lemtingą vakarą ji įsliūkino į mano kambarį. Tuo metu skaičiau knygą. Ji buvo užsimetus lengvą chalatą. Nors jis beveik neatidengė nė vieno kūno lopinėlio, aš žinojau, kad po juo nieko nėra. Supratau tai iš jos žvilgsnio. Netrukus ji, be žodžių, apnuogino savo kūną, leisdama suprasti, kur link tai veda. Nušvitau, kaip mažas vaikas per savo gimtadienį. Ne dėl to, kad aš to norėjau, bet todėl, kad viskas klostėsi daug paprasčiau, nei tikėjausi. Ji buvo tokia nuspėjama, tokia naivi, kad lengvai papuolė į mano spąstus.
        - Leisk man tave įamžinti,- pasakiau ir šokau ieškoti drobės ir dažų.
        Ji truputėlį sutriko ir ruošėsi apsirengti, bet aš ją sulaikiau. Ji stovėjo šiek tiek susigūžus, besidrovėdama, bet leidosi apžiūrinėjama, piešiama. Norėjau išgauti jos jautrumą ir drovumą, perteikti grožį ir atvaizduoti viską taip tiksliai, kaip buvo įmanoma. Jai pasidarė šalta, oda pašiurpo, bet man tai nerūpėjo. Kai baigiau, švito. Pabučiavau ją į kaktą ir liepiau išeiti.
        Kita dieną aš ją pardaviau.
        Po kelių dienų ji vėl įslinko pas mane ir paprašė parodyti rezultatą. Kai ji sužinojo, ką aš padariau, atrodė sugniuždyta. Iš pradžių maldavo manęs, kad surasčiau ir sunaikinčiau paveikslą. Mėgavausi jos neviltimi už visus tuos metus, ką dėl jos iškentėjau. Piktdžiugiškai įsivaizdavau, kaip godžios turtingo senio akys ją ryja ir šventai tikėjau, kad niekada to paveikslo nebepamatysiu. Turbūt ji to geidė dar karščiau, bet panašu, kad mes abu klydome.
        Pamačiau jį, vieną dieną, meno galerijoje, o pamatė ir jos tėvas. Tą akimirką, kai susitiko mūsų akys, supratau, kad sveikas namo negrįšiu.