Rašyk
Eilės (78158)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1554)
Proza (10911)
Šiukšlių Dėžė (22283)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (370)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 122000
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13191)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Azazelo(-s) istorija

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
KuoK
Motinėlė

Prieš 400 metų Prancūzijos pietuose

Kiekvieną dieną skutuosi barzdą. Plaukai želia labai greitai. Kartą visiems pasakiau, kad sergu ir užsidariau namuose. Norėjau pasižiūrėti, kaip atrodysiu, jei savaitę nesiskusiu. Gal plaukai želia taip grėsmingai tik iš pradžių, kai yra trumpi. Nesiskutau ir nežiūrėjau į veidrodį. Kai sekmadienį nuėjau į galinį kambarį, kur kabo veidrodis, išvydau nemalonų vaizdą: kuokštai tamsių plaukų dengė smakrą, lūpas ir viršlūpį, skruostus ir net šnerves. Tankūs antakiai leidosi ant akių lyg storos veliūro klostės mažojoje baptisterijoje.
Tiesą sakant, šis vaizdas mane labai išgąsdino. Tai buvo pirmas kartas, kai aiškiai suvokiau, kas gali atsitikti, jei nieko nedarysiu.
Nuėjau į prausyklos kambarį, kurį dalinuosi su altarista. Jis kurčias ir aklas, todėl nereikia saugotis. Pagalandau iš pradžių vieną peiliuką, paskui dar tris, kad būčiau pilnai pasirengęs. Kibau į darbą ir po valandos plaukai nuo mano veido dingo. Pirštai darbavosi sparčiai ir tiksliai, nepalikdami įdrėskimų. Iš spintelės sienoje, ją pasidariau įrankiams ir prietaisams paslėpti, išsitraukiau mažą dėžutę. Penkiolika minučių sukau dėžutės rankenėlę kol jos kampe užsidegė raudonas taškas. Tuomet į šoninę angą tarp dviejų strypų įspraudžiau širdies formos auksinį votą. Palaukiau kol votas įkaito iki raudonumo, padažiau jį į pelenus ir pradėjau trinti veidą. Šią skausmingą procedūrą turėjau padaryti tam, kad sunaikinčiau juodų plaukų šaknis, kurios mane išduotų, turint didelį plaukuotumą.
Kai švariai nusiskutau veidą ir sutvarkiau įrankius, buvo vakarinės maldos laikas. Reikėjo pasikeisti kamžą, nes nupjautų plaukelių galiukai lindo kiaurai audinį ir galėjo mane išduoti. Užsimečiau milo švarką, ir patraukiau į bažnyčios kairiąją navą, kur prie Dievo Motinos altoriaus rinkosi sesės.
Malda veržėsi lauk, plėšdama krūtinę, ir su giesmės žodžiais kilo aukštyn, nešdamasi mano sielą. Bjaurus plaukuotas kūnas liko gulėti žemai, tarp akmenų ir smėlio. Ekstazę nutraukė sesės riktelėjimas. Iš pradžių pamaniau, kad į bažnyčią įskrido gervė.
Sesė blaškėsi ant žemės ir vis suklykdavo. Vyriausioji motinėlė liepė ją išnešti. Vakarinė malda tęsėsi, tačiau aš nebegalėjau pakilti ir atsiskirti nuo savo niekingo kūno. Tyliai klūpojau, judindamas lūpas, kad sesės matytų, ir laukiau pabaigos.
Po vakarinės maldos priėjau prie Motinėlės:
- Ar galėtume rytoj prieš rytinę maldą tęsti pradėtą darbą? - paklausiau.
Ji linktelėjo, nepakėlusi akių, ir pasišalino.
Pusę penkių sėdėjau mažojoje baptisterijoje prieš molbertą ir laukiau pasirodant Motinėlės. Ji įėjo per šonines duris ir atsisėdo į krėslą.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikinau.
- Per amžius, - atsakė ji.
- Ar sesė Elžbieta atsigavo?
Ji pasižiūrėjo į mane smerkiančiai ir nieko nepasakė. Supratau, kad dėl to, kas vakar įvyko, kaltina mane. Išmušė šaltas prakaitas. Pakėliau teptuką ir pamirkiau į pilką spalvą. Nutapyta Motinėlės galva kaip gyva kabojo drobėje ir, rodės, tuoj nuskries, jei jos nepagausiu už kaklo ir nepritvirtinsiu prie pilko, iki žemės krintančio apdaro.
- Aš nekaltas, - pasakiau aiškiai ir garsiai.
- Tapykite savo nekaltumą, - ištarė  Motinėlė taip pat aiškiai ir garsiai.
Nebus lengva pririšti šį nuostabų veidą prie pilkos suknelės. Ėmiausi darbo, žinodamas, kad privalau susikaupti prie medžiagos ataudų ir metmenų ritmikos, smulkių klosčių sankaupų ties pilvu ir šlaunimis, šviesos ruoželių, krintančių per siaurą vitražinio lango plyšį ant kairio peties. Pavyko nematyti nieko kito, tik vibruojantį pilkos spalvos paviršių, neklausti pirštų, ką jie liečia, negirdėti minčių, ką jos tyli. Dirbau kol suskambo varpas, kviečiantis į rytmetinę.
Motinėlė atsistojo lengva kaip šviesos stulpas ir pasišalino per tas pačias žemas variu kaustytas duris.
Iki Velykų Didžiojo penktadienio liko dvi savaitės, kai pasiimti paveikslo atvyks vyskupas ir išveš į Arkikatedrą, kur Velykų dieną atsidarys religinio meno paroda.
Išėjau į kiemą ir pradėjau kvėpuoti. Saulė lindo iš už varpinės. Pasitraukiau į  šešėlį ir dar porą minučių pastovėjau prie Kristaus kančios žydinčio krūmo, kol kūnas nurimo, o mintys atbuko.
Kiekvieną vakarą, užsidaręs prausyklos kambaryje, šveisdavau veidą su įkaitintu auksiniu votu ir pelenais. Turiu būti įsitikinęs, kad plaukų šaknys neprasimuš pro veido odą. Nors viską atlikdavau nepriekaištingai, Motinėlės žvilgsnio vengiau. Jos mėlynos skaidrios akys žvelgdavo su neprieraišia meile, kad vienu metu pasijusdavau matomas kiaurai ir tuo pat, esąs jai nepastebimas. Visos sesės kas savaitę pas mane eidavo išpažinties. Tik Motinėlė turėjo teisę pasirinkti nuodėmklausį. Ji susitikdavo su altarista Pransiškumi sodo gilumoje ir jie ilgai šnekėdavosi. Nežinau, kaip kurčias senis girdėdavo ir jai atsakydavo, nes paprastai, jis nereaguodavo į mano pasveikinimus ir klausimus. Bandžiau sukelti netikėtą triukšmą, kad suprasčiau, ar išties jis negirdi, bet senis nekrūpteldavo. Motinėlė su Pranciškumi vienuolyne elgėsi ir atrodė kaip du kertiniai stulpai, ant kurių laikosi pakibęs visas vienuolynas su dvidešimt devyniomis sesėmis, manimi - nuodėmklausiu, ožkomis ir daržais.
Kiekvieną rytmetį ateidavau į krikštyklą ketvirtą valandą ryto ir laukdavau Motinėlės. Ji pasirodydavo su šviesa apie pusę penkių ir sustingdavo valandėlei prieš molbertą, iki rytmetinės. Ta valanda buvo mano didžiausia palaima. Viskas, kas sekė po jos, tebuvo tik blankus dienos ritualas, kurį atlikdavau mechaniškai, bet atsakingai.
Artinosi Didysis penktadienis. Besibaigiant mūsų rytmetinei tapymo valandai, Motinėlė pažvelgė į mane ir pasakė:
- Jūs nešite kryžių.
Pirmas dalykas, ką norėjau sušukti, tai buvo žodis, - nesutinku. Mane išgelbėjo oro trūkumas, kaip visada tapymo metu nekvėpuodavau,  todėl tik pakėliau prie veido teptuką su raudonos spalvos lašu, mat tuo metu tapiau peizažą, ir sušnibždėjau:
- Kada?
- Didijį penktadienį.
Žinojau, kad jei atlaikysiu šį išbandymą, būsiu laisvas visam likusiam gyvenimui. Nors laisvė man nieko nereiškia. Galiu pakęsti viską, kad tik galėčiau ją matyti kiekvieno rytmečio ankstyvą valandą.
- O kas bus prikaltas prie kryžiaus? – paklausiau, tikėdamasis, kad Motinėlė parinko dažnai klykiančią sesę.
- Aš, - pasakė ji garsiai.
Norėjau teptuku suraižyti paveikslą, sugadinti portretą, tačiau tik pakėliau veidą į viršų ir užsimerkiau.
- Gerai, - pasakiau, kai ji jau buvo išėjusi.

Didžiojo ketvirtadienio rytą abu  sėdėjome priešais paveikslą ir tylėjome. Mačiau, kad ji buvo patenkinta tuo, ką regėjo. Stengiausi pasilikti šešėlyje, nes mano veidas dar šiek tiek kraujavo. Vakar nesisekė nusiskųsti barzdos. Daugelyje vietų vis ištrykšdavo kraujas, nes vienas peiliukas rodės per aštrus, kitas per bukas, - neatitaikydavau brūkštelėjimo jėgos. Kai paskui tryniau veidą su įkaitintu votu ir pelenais, sužalotas vietas smarkiai degino, garsiai dejavau ir keikiausi.
- Kodėl jūs džiaugiatės? Juk man nepavyko? – paklausiau nusiminęs, kad mano palaimingos rytmečio valandos baigiasi.
- Aš nerimavau, kad jūs nutapysite mane geresnę, kilnesnę nei esu išties. Bet jūs nutapėte, - ji trumpam stabtelėjo ir visu kūnu atsisuko į mane, - save.
Nuo jos žvilgsnio kraujas plūstelėjo ir aš užsidengiau veidą dažų prisigėrusiu skudurėliu.
- Jūs klystate. Niekas savęs nepažįsta. Tik kitas gali pamatyti objektyvią tikrovę kitame. Mes esame savo subjektyvumo kaliniai.
- Gerai. Nesiginčysiu. Rytoj atvyksta vyskupas. Pagal jūsų teoriją jis yra kitas, kuris gebės įžvelgti objektyvią tikrovę. Mes abu esame šio paveikslo kaliniai.
Vakare nesiskutau, nes veidas vis dar kraujavo. Tikėjausi, kad dėl to plaukai neaugs taip greitai kaip įprastai. Be to, varginantis Didžiojo penktadienio kryžiaus kelias per pelkėtas apylinkes leis nuslėpti mano plaukuotumą po prakaito lašais. Aš eisiu sulinkęs po kryžiumi, veidu į žemę ir niekas nedrįs pažvelgti į mane įdėmiau.
Išėjome į pelkes vos saulei patekėjus. Ėjau nudelbęs žvilgsnį po kojomis, saugodamasis gyvačių. Kiekvienais metais iš Kryžiaus kelio negrįždavo pora vienuolių, jos krisdavo vietoje nuo akimirksniu pasklidusių nuodų. Trijų metrų storas medinis kryžius priaugo prie mano nugaros, todėl nei nusimesti, nei atsitiesti negalėjau. Žinojau, kad nuėjus dvidešimt kilometrų, ir pasiekus Golgotos kalną dešiniajame vienuolyno šlaite, kryžių nuo pečių nukels vyskupas su kitomis vienuolėmis ir prikals Motinėlę. Vienuolyno tradicijos laikėsi pirmųjų krikščionių apeigų. Nors dabar tai buvo labiau teatras nei tikra inkvizicija. Motinėlė pastovės ant stovelio iki devynių valandų vakaro ir bus pernešta į rūsį, kur lauks susitikimo su Prisikėlusiu Jėzumi.
Kai pasiekėme Golgotos kalną, prapliupo lietus, todėl niekas nepastebėjo mano veido – kraujuojančio ir nusėto juodų plaukų šepetėliu. Pasilikau budėti prie nukryžiuotos Motinėlės, vėliau palydėjau ją į kapo rūsį ir padėjau užritinti akmenį. Atsirėmiau į akmenį ir užmigau.
Kai atsimerkiau, prie manęs stovėjo Motinėlė ir vyskupas. Jie laukė, kol juos atpažinsiu.
- Jūs nutapėte Azazelą. Ruoškitės kelionei, ilgai kelionei, kunige. Tiesą sakant, mes šito ir tikėjomės. Jūsų plaukuotumas yra geriausias įrodymas, - ištarė vyskupas ir pasičiupinėjo švariai nuskustą smakrą.
Motinėlė pergalingai šypsojosi.






Žolininkas
Kas buvo ir kaip buvo

Buvau visai nieko vaikis. Rimtai. Netiki? Kac kac kac, ateik gi, ko bėgi, nieko aš tau nedarysiu. Nežinau, kodėl, bet katės manęs vengia. Kad ir šitas rainys. Nuo pat tos dienos, kai įsikrausčiau, anas slepiasi vos pamatęs ir išlenda tik paėst. O kur jis dėsis. Bet palaukia, kol pasitrauksiu toli nuo dubenėlio su maistu. Šiaip galėčiau išmest jį lauk, bet aš juk ne koks žvėris, o ir kompanija, kokia nedraugoviška bebūtų, visai patinka. Ypač, kai norisi pasipasakot.

Buvau visai nieko vaikis. Jaunas ir padūkęs, kaip dauguma mano metų tipelių. Gyvenau pas tėvus, bet stengiausi atrodyt nepriklausomas: namuose rodžiausi tik vakarais, pinigų neprašydavau, o dar kartais ir pats duodavau, todėl tėvukas per daug nerūstavo, kad jo vyriausiasis niekaip gimto lizdo neapleidžia. Kartais paburbėdavo, atseit butas mažas, gana man čia trintis, geriau jaunesniem broliam vietos atlaisvinčiau, sesuo irgi jau bręsta, tuoj kavalierius vedžiot pradės, reikia ir jai atskiro kambario. Bet iš tų šnekų nieko rimto nekildavo, o mama vis padrąsinamai nusišypsodavo, todėl leidau sau nekvaršinti galvos.

Jei namie didesnių problemų nekildavo, tai užvėręs jų duris laksčiau kaip be galvos. Norėdamas išlaikyti nepriklausomo ir kieto tipo įvaizdį, turėjau plūktis po visus devynis Pragaro ratus. Kaip ir dauguma mūsų rajono jaunuolių, vos sulaukęs tinkamo amžiaus, buvau supažindintas su Būnu, keistu ir baisiai nemaloniu pašlemėku. Jis laikė save Karalium, bet visi žinojo, kad valdžią tik keliem kvartalam teturi, todėl net silpniausios kinkos prieš jį menkai drebėdavo. Tie, kurie galvojo gyventi ramiai, kibti į mokslus, kurti šeimą, auginti vaikus ir po kelių šimtmečių susiręsti namus kur nors užmiesty, mandagiai atsakydavo Būnui ir patraukdavo savo keliais. Vis dėlto jei norėjai prasimušt, pradėti reikėjo nuo tarnybos pas rajono karaliuką, kito kelio nebuvo. O prasimušti aš planavau.

Taigi, dirbau Būnui jau kurį laiką. Dariau viską, ką liepė ir tikėjaus, kad greitai būsiu pastebėtas ir kilsteltas jo gaujoje aukščiau, kur galėsiu pasirodyt ir patraukt rimtesnių dėdžių dėmesį. Tiesa, buvo šiek tiek baisu, nes kartu su manim plūkėsi ir nemažai kur kas vyresnių vaikinų, visą gyvenimą praleidusių žemiausiame Būno gaujos sluoksnyje, taip ir negavusių šanso sužaisti profų lygoj. Jie žiūrėdavo, kaip užsidegęs lakstau su viršesnių paliepimais, kaip įsitempiu pasirodžius vienam iš kapitonų, kaip suplukęs tvatyju kokį skolininką ar virš bambos iššokt pasišovusį nukvakėlį ir keistai šypsodavo. Numaniau, kad zarazos linki man nesėkmės, todėl darbavausi dar uoliau. Bet vaisių kaip nebuvo, taip nebuvo.

Ir štai vieną laisvesnę popietę, kai žingsniavau pas savo damą, prie manęs stabtelėjo paties Būno vežėčios. Širdis nukurnėjo į kanopas, bet susitvardžiau ir, išdidžiai apsidairęs, įšokau vidun. Tik patogiau atsisėdęs supratau, kad be manęs ir paties karaliaus viduje yra dar vienas. Šį kartą nuostabos slėpti nebesugebėjau. Kas čia toks, pažinau iš karto, o pažinęs sustirau iki pačių kojų galiukų.

- A, matau, kad žinai, su kuo turi reikalą, - nusiviepė Būnas. - Gerai, nereikės pristatinėt.

Tai tikrai buvo nebūtina. Tą pelėdišką galvą ant nuostabiai dailaus kūno žinojo kiekvienas, nors kiek susigaudantis šio pasaulio reikaluose. Žinoma, tarp vietinių sklido įvairiausios legendos, kurios ne visai atitiko tikrovę. Vieni prisiekinėjo, kad jo galva kaip varnos, treti dėjo ranką prie krūtinės, kad Markizas Andras pasipuošęs angeliškais sparnais, treti galėjo ginčytis iki nukritimo, kad matė jį jojant ant laukinio cerberio. Visi sutiko dėl viena - Markizas buvo ne šiaip sau rajoninis karaliukas, o rimtas šulas, valdžioj turintis daugiau kaip trisdešimt legionų. Tada, sėdint ir pirmą kartą žiūrint į jo didžiules ir apvalas akis, aiškiai supratau, kas yra tikra galia. Supratau, kad atiduočiau viską, idant galėčiau taip sėdėti prieš kokį naują rekrūtą ir kelti jam pagarbią baimę.

Suprato tai ir Markizas, ir pats Būnas. Būtent todėl, kai buvo paklaustas, ar žino vienam darbeliui tinkamą vaikiną, sugalvojo pakviest mane. Nes aš labiausiai atsidavęs, nes rimčiausiai žiūriu į darbą, nes esu tinkamiausias bet kokiai užduočiai, kurią man yra patikės. Žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, suprantu, kad kiek neteisingai vertinau situaciją, tačiau tada pasitaikusi proga mane apakino ir aš negalvojau apie nieką kita.

- Azazeli, - kreipėsi į mane Markizas, - ką galvoji apie galimybę apsilankyti Anapus?

Atvirai pasakius, išgirdęs šitą pasiūlymą, akimirką sudvejojau. Reikalai su Anapus tom dienom buvo prasti. Nors ten gyveno nieko apie tikrą pasaulio tvarką nenutuokiantys atsilikėliai, pas juos keliauti buvo pavojinga. Į mus žiūrėjo su didžiuliu nepasitikėjimu, baime ir neapykanta. Žinoma, tarp jų atsirasdavo keli sveikesnio proto tipai, bent kiek susigaudantys, kur kokie ragai kyšo, bet kiti tuoj pat surengdavo tokiem teismą. Girdėjom apie kankinimus, laužus ir inkvizicijas. Sąjungininkams padėdavom kiek galėjom, bet mūsų pastangos buvo ribotos. Be to, kiek buvo žinoma, rimtesnė kompanija nelabai norėjo atvirai teptis pirštų tų atsilikėlių reikaluose, todėl gan nustebau, kai Markizas pasakė turįs ten interesų.

- Ši užduotis reikalauja ypatingai gero pasirengimo, - kalbėjo jis, kiek palinkęs į priekį. - Kai pateksi į jų miestą, turėsi būti itin atsargus. Būtų gerai, kad toks gatvėm nesišlaistytum. Kuo greičiau susirask, kuo prisidengt. Taip teks kiek susitept, tai žiūrėk, kad niekas nepastebėtų. Tada keliausi čia, - atkišo man lapelį su adresu, - ir suradęs šitą žmogų pasakysi, kad su ponu viskas sutarta. Tada duosi jam pasirašyt šitą lapą. Po to keliausi čia, - atkišo kitą lapelį, - ir prie durų sutiktam kareiviui paduosi šitą dėžutę. Kai grįši, į tave Būno vyrai kreipsis "kapitone".

Turėjau užuost, kad čia parūgusia smala kvepia. Bet liežuvo galiuku mėgavausi "kapitone" skambesiu, todėl nekreipiau dėmesio į rimtesniam tipui turėjusius kilti klausimus. Viską atlikau be didesnių nesklandumų. Grįžau baisiai laimingas ir savim patenkintas. Šitaip gerai atlikt paties Markizo pavestą užduotį! Vis dėlto mano džiaugsmas greitai baigėsi. Artėjant prie miesto, pamačiau iš toli atlekiantį vyriausią iš brolių.

- Kvaily, - sušvokštė tas, - ką padarei?
- Užsitikrinau vietą šalia rimtų ponų, - atkirtau.
- Idiote, galvą ant šakės tau pamaus, o ne vietą, durniau, - atkirto tas. - Namus krečia, tavęs ieško.
- Kas? Markizas?
- Koks Markizas? Andras? Gerai būtų, bent lengvą mirtį gautum. Paties Karaliaus Paimono kariai.

Netekau žado. Du šimtus legionų savo žinioje turintis Paimonas buvo vienas ištikimiausių Liuciferio kapitonų, baimę varęs visam Pragarui.

- Už ką?
- O ką anapus veikei? - brolis dairėsi per petį.
- Ką sakė Markizas ir Būnas. Popierius daviau pasirašyt, siuntinį pristačiau.
- Va va, siuntinį tu. Vieną iš svarbiausių Paimono figūrų Inkvizicijai pakišai.
- Bet gi čia Markizas...
- Būną šįryt rado negyvą, o Andras prisiekinėja nieko nežinąs. Turi bėgt brolau, Pragare vietos tau nebėr. 

Taip iki šiandien ir bėgu, katine. Keturi šimtai metų šitoj prakeiktoj skylėj. Ir žinai ką, pamiršo mane. Pirmus amžius jaučiau, kad ant kulnų bjaurybės lipa, ale nieko, išsisukau. Bet laikai bėga, žmonės keičiasi, požiūris irgi. Galvojau grįšiu namo, sesių, tėvų pasiilgau. Bet kur tau, aną savaitę prisistatė. Nuo Markizo, sako, laiškelis. Atplėšiu, o ten svoločius maloniai atsiprašo dėl nesusipratimo, jis negalėjęs numaldyti Karaliaus, todėl padarė viską, kad už mano prasižengimus bent jau šeima nenukentėtų, bet dabar iškilęs kitas reikalas. Pasirodo, prieš kažkiek laiko buvo atkapstytas ano iškepto žmogėno laiškas, neva įrodantis, kad ten Markizo pasidarbuota. Tai jis, brudas, nuolankiai prašąs manęs surast tą laišką ir patikimai paslėpt. Kapitono vietos pažadėt negalįs, bet šeima pasirūpinti pažada. Įdomu, kaip jis mane surado, bjaurybė. Per tuos visus amžius tik su broliu tekalbėjau. Negi.. Negali būt, netikiu. Nors iš tokio išgamos visko gali laukt.

Ateik, katine, maisto pridėjau. Neilgai čia bebūsiu. Įdomu, kodėl Markizas kito žalio vaikio nesiunčia. Matyt bijo rizikuot. Galvoja, jei jau vieną užkabinau, tai galiu būt ramus. Nieko, tu man palauk, bjaurybe. Aš su tuo laišku tiesiai pas Paimoną nudrošiu. Jei spėsiu. Gyvas.

Ėsk, katine. Tik nepyk, šeimininko tau nebeatiduosiu.







atgal