Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Įvykis nenumatytas

Paprastai man visada pavyksta – štai kodėl esu laikoma viena geriausių savo „versle“. Niekada neteko sakyti klientui, jog susimoviau, ar taikinys pasirodė pernelyg atsparus kulkoms, ar dar ką nors panašaus.
Niekada.
Ir patikėkit, nėr jokio malonumo, kai virš tavęs palinksta pusantros tonos sveriantis trolis madingu kostiumu ir metro ilgio kaklaraiščiu:
- Jei tau iš tiesų nepavyko, kaip tu iki šiol gyva? - urgzteli man.
Pirma mintis – suvaryti šiam šikniui peilį tiesiai į ausį. Kas jis toks, kad sūdytų mano žaizdas?!
Bet greitai nusiraminu. Net jei mano fantazija taptų realybe, jis greičiausiai dar turėtų visas penkias minutes prieš nugaišdamas, kurias praleistų sėkmingai darydamas iš manęs elfišką faršą.
- Nesupratau, - trūkteliu pečiais. - Ji buvo tik vaiduoklis. Ar tiesiog spektras...

Pati suabejoju savo žodžiais. Jei Azu sugebėjo materializuoti pirštus prisilietimui, ką ji dar galėjo tame mažame kambarėlyje?
- Leiskite patikslinti kai kurias detales, - su apsimestiniu mandagumu burba trolis. - Ši užduotis teturėjo dvi numatytas baigtis. Arba Azu tampa lavonu, arba tu. Mes stebėjome visus savo nusamdytus žudikus, panele Elaja. Paskutiniams keturiems niekaip nepavyko ištrūkti gyviems.
Nejučia sugniaužiu peilio rankeną prie savo diržo ir mažytės trolio akys ima žibėti linksmomis liepsnelėmis.
- Ne, tai ne mes pribaigėme tuos keturis. Tą padarė pati Azu. Jei tiksliau – jos „vaiduoklis“, kaip ką tik pavadinai. Todėl ir klausiu – kuo tu tokia ypatinga, kad likai gyva?

O štai dabar man jau norisi išdidžiai išpūsti krūtinę. Aš – ypatinga. Ne, pala...
- Keturi kiti žudikai? Jūs man nesuteikėt visos informacijos!
- Suteikėm lygiai tiek, kiek buvo reikalinga užduočiai, - saldžiu balsu pragysta barzdotas humanoidas troliui už nugaros. Irgi įvilktas į madingą juodą kostiumą, kuris lyg ir turėtų atrodyti solidžiai bei šauniai, tačiau trolio draugijoje abu atrodo lyg trumpam pasišalinę iš laidotuvių biuro. Sprendžiant iš šuniško kvapelio, barzdonas greičiausiai bus vilkolakis.
Man tuo tarpu norisi abu nudėti nemokamai.

- Rimtai, pasvarstykite, - siūlo barzdonas. - Ką būtumėte dariusi, jei pasakyčiau, jog pats Henrikas Ketvirtasis padžiovė autus bemėgindamas pribaigti Azu?
- Tas pats Henrikas, kuris...
- Taigi. Tas pats, apie kurį jau buvo pradėjusios legendos sklisti.
- Tada jūs mane paprasčiausiai pakišote, - pareiškiu, grieždama dantimis. - Čia jokia nutylėta informacija, blyn! Čia lyg išvesti užrištomis akimis nežinia kur ir liepti nudėti nežinia ką! Kas iš viso ta Azu, po galais?!
- Na, ji vis tiek liko gyva, - žvilgteli į vilkolakį trolis. - Mes dar galime panaudoti ją.
- Tikrai taip, - murmteli barzdonas, keldamas prie lūpų kavos puodelį.
- Gal atsakysite į mano klausimą? - siuntu. - Ir kad nebūtų jokių neaiškumų – antrą kartą prie tos mergos už jokius pinigus nelįsiu!
- Savaime suprantama, kad nelįsi, - išsisuka nuo atsakymo barzdonas. - Visi mes gyventi norime. Visi mes žmonės...
- Elfai, - pataisau jį. - Ir dar vienas trolis. Tu pats irgi – tik pusiau žmogus. O mūsų padavėjas – češyro katinas!
- Kaip ten bebuvę. Tai nedelsdamas apibendrinsiu. Užduotis neįvykdyta, panelė Elaja liko gyva ir atsisako tęsti iki galo, taip?
- Jūs nesuteikėte visos informacijos! - laikausi savo. - Net negalvokite, jog sugrąžinsiu pradinį įnašą! Likusius pinigus galite susikišti patys žinot...
- O jei aš pasakyčiau, jog mažoji nekaltoji mergelė Azu, kurią jūs atsisakote nudėti, po kelių dienų sukels pačią tikriausią pasaulio pabaigą? - primerkia akis vilkolakis.
- Ta prasme? Ji turi bombą?
- Jokių bombų. Tiesiogine prasme – pasaulio pabaigą.
- Tada virusas? - spėlioju, svarstydama visus logiškus pasaulio pabaigos scenarijus. - Dar galima reversuoti teleportą, pašalinus jo antrąjį galą - gautųsi kažkas panašaus į juodąją skylę. Bet tai siaubingai brangu...
- NE! - neiškenčia trolis. - Tūpa elfė! Tau sako, kad toji merga gali padaryti taip, kad neliks VISO pasaulio! Su visu sukruštu žvaigždėtu dangumi! Ir jai užteks tik pamoti mažuoju piršteliu!

*

Nekenčiu, kai manimi naudojasi ir dar garsiai apie tai pasako. Tie du neturi jokio elfiškos etikos suvokimo. Visiški barbarai. Išėjau tąsyk leisdama iš ausų garus, tik pusiaukelėje į namus apsiraminau ir vėl pradėjau naudotis galva.
Pirmą kartą Azu nepavyko nudėti, tačiau tąsyk ir mano motyvas buvo grynai piniginis. Dabar man sako, jog toji pilka pelė pakrutins pirštą ir sunaikins pasaulį. Pasakos. Bet čia mano miestas, po velniais. Mano mieste niekas pasaulio pabaigų nedarys!

Žinojau, kur ji gyvena ir žinojau, kurį klubą lanko dažniausiai. Todėl šįvakar pati žengiu į „Armagedoną“ apsivilkusi savo seksualiausią suknelę ir apsirūpinusi pačiu didžiausiu kiekiu ginklų, kuriuos pajėgiau sutalpinti po tiek mažai audeklo. Mano juosmenį juosia anglies nanopluošto lankstūs ašmenys, o  po ilgomis satino pirštinių rankovėmis esu paslėpusi kelis svaidomus peilius. Pora jų – su sprogiomis šerdimis. Tokie nudėtų net itin gajų trolį. Verčiau nutylėsiu, ką paslėpiau iškirptėje, kurioje akis ganyti ima didesnioji dalis „Armagedone“ besilankančių vyrų. Visi kiti tiesiog žiūri ne į tą pusę.
Žinoma, šįvakar žudyti nesiruošiau. Vienas sprogstantis svaidomas peilis visgi kainuoja, o didesnioji dalis lankytojų – nė sudilusio skatiko neverti šmikiai.

Man rūpi tik vienas padaras visame šiame klube. Ir aptinku ją netrukus, įsitaisiusią viename jaukiame kamputyje, gerokai vyresnės driadės draugijoje.
Mano paslaptingoji Azu - pilka žmonių pelė margoje įvairiausių padarų jūroje. Kas ji iš tiesų tokia?..

- Tikriausiai galvoji, kas gi ji iš tiesų tokia? - sušnabžda balsas beveik prie mano ausies ir aš krūpteliu, atsisukdama į merginą sidabriniais plaukais.
Na gerai, plaukai gal ir sidabriniai, tačiau veidas neabejotinai matytas.
- Azu?..
Netikėdama dirsteliu į tą patį kampą. Ten sėdinti mergina liaujasi kalbėjusi driadei ir atsisuka į mane. Mudviejų akys susitinka ir Azu antrininkė vos vos šypteli. Tada vėl sugrįžta prie nebaigto pokalbio.
- Tikiuosi, visi tie ginklai skirti ne man? - kužda Azu sidabriniais plaukais. - Jau nekalbu apie vimdomųjų dujų granatą, įspraustą tarp apelsinų. Klubas pernelyg gerai vėdinamas. Efektas gali būti labai trumpalaikis.
- Tu juk ne vaiduoklis, tiesa? - atsitokėju. - Aš galiu tave paliesti.
- Mudvi dar nesame taip gerai pažįstamos, - nusišypso mergina. - Be to, pakankamai gerai pamenu, kaip taikeisi man į galvą.

Ji pavojinga. Instinktas tą pakužda, vos tik pamatau jos akis. Azu nė kiek nesibaimina nei manęs, nei mano arsenalo, tarsi būčiau tuščia vieta.
- Na, ne visai tuščia, - šypteli ji. - Dar yra mintys ir troškimai. Visa, kas daro tave tavimi.
- Dar ir mintis skaityti moki?!
- Kas žino? - trūkteli pečiais. Ir krypteli galvą į tą patį kampą, kur jos antrininkė kalbėjosi su driade. Pastaroji jau pasišalinusi ir antrininkė dabar kantriai lūkuriuoja vieniša. - Eime, pasikalbėsime privačiai.
- O ar turiu pasirinkimą?
- Žinoma, - kilsteli antakį Azu. - Niekas varu nevaro. Bet juk tam čia ir atėjai, tiesa? Porai žodelių ir puodeliui kavos? Kodėl tada negriebus minotauro tiesiai už ragų?
Gerai, ji teisi. Vis tiek ruošiausi stebėti ją iš tamsesnio kampelio. Jei jau pati kviečia...

Juodaplaukė antrininkė dirsteli į mane probrėkšmiais ir vėl nuleidžia žvilgsnį į ant stalo gulintį planšetinį kompiuterį. Tik kai Azu sidabriniais plaukais paslaugiai atitraukia man kėdę ir aš klesteliu, juodaplaukė kilsteli ranką, kviesdama prie staliuko padavėją ir praveria burną:
- Tai ar nori ko nors manęs paklausti?
- Amm... Laba diena? - pasistengiu priminti jai elementarų mandagumą.
- Truputį pavėluotai, - nusišypso juodaplaukė. - Aš pirma tave užkalbinau prieš kelias minutes.
Abejodama atsisuku į merginą sidabriniais plaukais, tačiau ši žengia į šalį ir išsisklaido ore. Tai vyksta daugybės lankytojų akivaizdoje, tačiau niekas neatkreipia dėmesio. Pajuntu kūnu plintančius šiurpuliukus.
- Kas čia vyksta? - klausiu. - Kas tu tokia?
- Jei tave domina mano vardas, šiam kartui tiks ir Azu, - šypsosi mergina. - O jei tave domina mano rūšis, tuomet paprasčiausia bus, jei laikysi mane žmogumi.
- O kas tada toji, kuri ką tik...
- Aukštosios technologijos, - mirkteli man dešine. - Šiais laikais apsaugos niekada nebūna per daug.
- Bet ji ir tu... esate ta pati Azu?
- Hmm... Galima ir taip sakyti, - pakraipo galvą. - Ar tu iš tiesų atėjai čionai klausinėti apie mano antrininkes?
Ji teisi. Visai ne to atėjau.
- Ar tiesa, kad po kelių dienų sukelsi pasaulio pabaigą?
Ištariu ir pati stebiuosi, kad pavyksta tą padaryti visiškai rimtu veidu. Šiais laikais labiau įprasta tai vadinti teroro aktais.
- Hm? - pirmą kartą regiu Azu sutrikusią. Ji greit atgauna veidą ir trumpai žvilgteli į kompiuterio ekraną. - Esu tikra, kad mano dienotvarkėje tokio punkto nebuvo... Ar tokiu pretekstu tave samdė mane nušauti?
- Ne. Mano pretekstas – pinigai. Aš samdoma žudikė. Bet jei tu iš tiesų ketini šiame mieste sukelti kažkokią katastrofą, tuomet viskas keičiasi. Čia mano miestas!
- Kaži iš kur jie ištraukė tą pasaulio pabaigą... - atsidūsta Azu. - Bet ne, rimtai. Toks eventas tikrai nenumatytas.
Jos žodžiai man pasirodo keistoki.
- O ar sugebėtum?
Dabar ji žvilgteli į mane primerkusi akis, lyg grobuonis, tyrinėjantis grobį bei klausinėjantis savęs, ar jis pakankamai išalkęs, kad imtųsi veiksmo.
Tada paprasčiausiai šypteli, o man atrodo, jog ką tik išvengiau kažko labai nemalonaus. Jei tektų pasikliauti savo nuojauta, tuomet taip – ši mergiotė tikrai kažką slepia rankovėje. Gal turi termobranduolinę bombą pasikišusi po lova? Ar mirtiną virusą mažytėje kapsulėje, kurią tik perlaužti belieka?
- Man atrodo, žinau, - ūmai išplečia akis mergina, spragtelėdama pirštais. - Iš tiesų! Pasaulio pabaiga! Tokią aš tikrai žadėjau!
- Ką?! - žiopteliu.
- Tik ne tokiam pasauliui, kuriame mes visi gyvename, - suraukia kaktą. - Tokią pažadėjau savo buvusiam vaikinui, kai tas šūdinas šliužas močkrušys nusprendė su manimi skirtis PO TO, kai dvi savaites vakarus leido lovoje su kažkokia dumblina undine. O paskui ateina lyg niekur nieko ir mėgina aiškinti, kad mes per jauni ir turėtume dar palaukti, gyvenimo paragauti. Po to evento aš kelias dienas pyliau prie baro. Nepamenu, ar žadėjau kam nors pasaulio pabaigą, bet šiaip ar taip nebūčiau tokios padariusi – apsaugos algoritmai mane apriboja, kai tik pasigeriu.
- Kas?
Kuo toliau, tuo man vis labiau atrodo, kad mudu šnekame skirtingomis kalbomis. Gal ji išprotėjusi?
- Oi, - prisidengia lūpas Azu. - Ne, nieko. Pasaulio pabaigos nebus. Įvykio klaida, cha cha! Ir jei daugiau nenori nieko sužinoti...
- Palauk, - kilsteliu delną. - Kodėl... kodėl mane palikai gyvą tada, kambaryje?
- O neturėjau? - ūmai vėl sugrįžta į rimtosios Azu kailį. - Hm. Sprendžiant pagal aplinkybes, gal ir neturėjau. Bet palikau tave gyvą... Turbūt todėl, kad tie kiti buvo vyrai, o aš truputį pykau ant vyrų, kai tas močkrušys Vincas iškeitė mane į dumbliną, jūros kopūstais apskretusią undinę!

Tik truputį?..
- Na, gal šiek tiek labiau nei truputį, - atsako ji į mano mintis. O po akimirkos vėl prisidengia lūpas bei dalį veido. - Velnias! Prakeikta minčių įgarsinimo funkcija... Oi... velnias, šūdas!
Stebiu, kaip Azu plūsta pati save ir nežinau, ar beturėčiau ką besakyti. Ir ar saugu būtų apskritai ką nors sakyti.
Visa laimė, tuo metu priskrenda češyro katinas, pasiruošęs priimti mūsų užsakymus ir bent jau trumpam nukreipia mudviejų mintis kitur. Ji stengiasi atgauti veido spalvą, o aš patyliukais svarstau, ar pajėgčiau nužudyti merginą, kuri jau dabar žino apie svarstomą žmogžudystę?..






***

Atrodo rytas, kaip ir visi kiti – paskubomis atgal sušukuoti plaukai, nutempti vaikai į darželį, beveik laiku penkiaminutėje, kuri kaip visada trunka mažiausiai pusvalandį, pacientų perdavimas, lakstymas pirmyn atgal be pietų pertraukos. Nuobodžią rutiną praskaidrina tik smilkstantys elektroninių dūmai. Dar vienas naujokas , toks pats kaip ir kiti -  tyli, susivėlusi galva, maišai po akimis, krūvos infuzijų, vazopresoriai ir visa kita. Viskas taip ypatinga, reikalauja susikaupimo, buvimo tuo tokiu ypatingu, sėdinčiu kažkur arti šventųjų, tačiau, mano veiksmai atliekami mašinaliai - nelieka laiko socialiniams aspektams, detalizavimui, tiesiog kuo greičiau padaryti, jog susivėlusi galva nebūtų šoke ir būtų galima atlaisvinti lovą kitai.
Taip diena keitė dieną, naktis naktį, rytai visada būdavo tokie patys, atrodo rutina, tačiau, tai mano rutina ir ji man patinka. Vienintelis tikslas ir vienintelis mano pacientas A. sekamas jau nežinomą parų kiekį, atliekami visi įmanomi ir neįmanomi veiksmai. Būtent, neįmanomi buvo tol, kol artimieji nepradėjo įkyriai atakuoti visais įmanomais būdais, visomis įmanomomis valiutomis, nuo tada neįmanoma tapo įmanoma, neturima tapo turima ir susivėlusi galva atsibudo. Praėjo dar kelios neįpatingos dienos. Žinoma, per visas dienas buvo begalė komentarų, begalė nuomonių, visi protingi, patarinėja kas ir kaip ir kodėl, kaip ir visada – sanitarės protingiausios, viską žinančios ir suprantančios. Viena dar vakar apkaltino studentus, kad tai jie kalti dėl infekcijos, nors toks pareiškimas, greičiausiai tebuvo amžinos mergaitės priekaištas vyriškąjai giminei – kodėl jos, tokios ypatingos, netelpančios į standartinio dydžio pižamą, turinčios vieną smegenų vingį, per tiek metų niekas taip ir nepatenkino nei fiziškai nei morališkai. Kita, tokia pati - turinti tik vieną smegenų vingį, gal tik kiek mažesnių apimčių, tačiau irgi amžina mergaitė, ryte prasitarė, jog ji žino, dėl kurio gydytojo kaltės, susivėlusi galva tiek laiko buvo neveiksni, ir žino kad tas gydytojas niekada nieko panašaus nėra daręs, ir kad tai buvo grynų gryniausia afera norint gauti kuo daugiau tautiškųjų ir sunaudoti senas priemones. Per tiek metų nustojau girdėti nereikalingą informaciją - sanitarės reikalingos tik savo darbui atlikti, visi jų komentarai, mintys, įžvalgos yra tik nekompetenzijos ir vyriško artumo trūkumo išraiška.
Susivėlusi galva kas dieną vis aiškiau suvokė savo situaciją. Gavau dar vieną papildomą pacientą, A. nebereikalavo tiek dėmesio, tad turėjau pernelyg daug laisvo laiko, o to tiesiog neįmanoma praleisti pro akis, ypač tai nepatinka žmogui, kurio pasakymas :“ Kai man pacientas pasako, jog jis nori pasveikti, aš jam atsakau, jog aš noriu būti karalius, aš ir esu karalius!“ kas dieną priverčia suabejoti galimybėmis vadovauti. Naujoko prognozė buvo pessimus – nebuvo artimųjų, kurie neįmanoma padarytų įmanoma, o gretutinių ligų puokštė buvo tiesiog nesuvokiama protu. Ir vėl begalė medikamentų, ir vėl sanitarių priekaištai, kad pacientas, atvežtas be sauskelnių, išmatomis ištepė visą lovą, kad kam čia tokius veža, vistiek nieko nebus. Šioje vietoje jos buvo teisios, vakare teko uždegti žvakę ir užkloti dar vieną susivėlusią galvą.  Trumpam sustoju, tos pavargusios akys žiūrinčios kažkur pro šalį, nežymiai pražiota burna, atrodo tuoj tuoj pasakys kažką, melsvos lūpos išdžiūvusiais kampučiais. Taip, šiemet jau penktas mano pacientas, nepaisant visų pastangų.
Prieš darbo pabaigą sulaukiu vizito, prisistatę kriminalistai pradėjo klausinėti apie pacientą A. - ar gali apklausti, kiek dar laiko bus gydomas, kokia pasveikimo prognozė ir begalę kitų, man visiškai neįdomių klausimų, į kuriuos visada atsakau visiškai taip pat kaip ir kiti biurokratai – pasiūlau parašyti užklausimą į raštinę, o mes, pagal nustatytą ir galiojančią tvarką atsakysim per trisdešimt kalendorinių dienų. Visus jų bandymus diskutuoti nutraukdavau vienintele ir galingiausia fraze, jog pacientas sutikimo teikti informaciją apie jo sveikatos būklę nedavė ir aš nuo bet kokių komentarų atsiriboju. Akies krašteliu mačiau, kad pacientas A. tik imituoja miegą, o ištikro viską girdi, juokinga, bet jis nesupranta vienintelio dalyko, juk kardiomonitorius registruoja jo širdies ritmą, ir būtent viso vizito metu stebiu tachikardiją
Ir vėl rytas, kaip ir visi kiti – paskubomis atgal sušukuoti plaukai, puodelis kavos iš mylimiausių robustos pupelių, nutempti vaikai į darželį, beveik laiku penkiaminutėje, kuri kaip visada trunka mažiausiai pusvalandį, pacientų perdavimas. Pacientų perdavimas! A. dingo, jo lovoje guli vakarykštė mirusi susivėlusi galva. Protingiausių sanitarių žodžiais, greičiausiai A. jau pakeliui į sekcijinę, ir jam nuo to tik geriau.
Po kelių dienų turėjau pokalbį su generaliniu. Sužinojau tik tiek, kad pakeliui į sekcijinę A. nušoko nuo ratų ir pabėgo.