rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Tikriausiai būtų banalu tai laikyti kokia nors gyvenimo klaida, bet kai geriausias mano draugas Tomas mane galutinai suerzino, paprasčiausiai pabėgau. Galima pasakyti, pasislėpiau kitoje Mėnulio pusėje.

Stovėjau ant nesibaigiančių kosmodromo eskalatorių, pro mane slinko minios pirmųjų keleivių – į Mėnulį, Marsą, Venerą, Saturno žiedus. Kompanija anonsavo turistinių skrydžių eros pradžią pompastišku renginiu, – tą pačią dieną, beveik vienu metu turėjo startuoti visas ekskursinis laivynas.

Stebėjau turistų veidus ir niršau. Tomas elgėsi, kaip paskutinis niekšas, tarsi būtume vienas kitam atsibodusių gėjų pora. Visas mūsų bendravimas – klaida, nesąmonė, likimo kvaila užgaida. Pamiršti, dingti, pasislėpti Mėnulio kraterių šešėliuose!

Lengvai kilstelėti kai kurių keleivių antakiai privertė mane susitvardyti. Bagažo nepaėmiau, tad susikišau rankas į mėlynojo kombinezono kišenes. Standartinis ir patogus „skafandro pamušalas“, kaip jį vadino reklamoje. Šiek tiek buvo ankštas ties klubais, bet kitus parametrus pavyko parinkti, tad jaučiausi gana laisvai. Aplinkui, kiek tik akis užmatė, įvairiomis kryptimis keliauti rengėsi tik šių dviejų spalvų – rausvos ir mėlynos – kombinezonais apsitaisę kosmoso turistės ir turistai.

Eskalatorius pro mane nešė būrius turtingų tėvų atžalų ir nuobodžiaujančių nuotykių ieškotojų. Bilietas kainavo, tad neapsirinktum, dūręs pirštu į bet kurią merginą laibu liemeniu ir spėdamas, kad ji bus milionieriaus dukrelė. Nekantriai eskalatoriumi žingsniuojantys vyrai atrodė daug paslaptingesni.

Girdėjau ir apie loteriją, kurioje dalyvavo visi norintys iš apatinio viduriniojo sluoksnio. Tuos atskirtum nebent iš netvirto žvilgsnio ar virpančių pirštų?

Pinigus bilietui paėmiau iš bendros mudviejų sąskaitos, taupėme nedideliam kosminiam kateriui. Mintis man gimė akimirksniu, kai tik pamačiau sąskaitos išrašą su tais keliais žodžiais ir skaičiais. Tomas praėjusiam savaitgaliui buvo išsinuomojęs Azazelą. Vienas, slapta nuo manęs. Idiotas!

---

Salone man teko vieta greta loterijos bilieto. Pažinau iš to, kaip nenustygo savo vietoje, vis gręžiodamasis į merginą už jo, kairėje. Vis čiupinejo savo mėlynąjį kombinezoną, o jo šalmo geltonoji lemputė vis mirksėjo kaip koks kosminis švyturys. Aš – skurdaus proto žioplys iš apatiniojo!

Užjaučiau rausvojo kombinezono savininkę. Kai mums leis nusiimti šalmus, jis ją užkankins savo dėmesiu. Tai, beje, kažkoks idiotiškas kompanijos reikalavimas, panašus į tą, kuris galiojo vėlyvaisiais viduramžiais. Skristuvo pakilimo metu išjunkite mobiliuosius teleskopus ir terneto-renginius.

Borto Azazela nepadarė man įspūdžio. Žalia suknelė prie tokio žydrumo akių? Kompanijos genetikai bus persistengę su linijomis ir per mažai dėmesio skyrę vingiams. Kaip bebūtų, ir kūnui, ir smegenims sąmatos tikriausiai nepakako...

Patkėlę šalmus visu salonu pratinomės prie nesvarumo. Laimingojo bilieto savininkas dėbtelėjo į mano veidą, linktelėjo ir beveik akimirksiu nusisuko. Buvau trumpai nusikirpusi, o krūtinę tampriai susiveržiau elastingu audiniu, todėl įtarimų jam nekilo. Kaip ir tikejausi, iš anksto atspėjamais sakiniais užvertė visai simpatiško veidelio kaimynę sau iš kairės.

Norėjau keršyti, jaučiausi įsitempusi ir net plėšri. Bent vienas tuščias Mėnulio krateris privalo būti mano užpildytas iki kraštų. Tik dar neapsisprendžiau kuo. Neskubėdama dairiausi.

Pati nežinau, kodėl skrydžiui registravausi vyru. Tikriausiai buvau pernelyg pažeidžiama? Tomui jaučiau tik pagiežą, jau beveik iš viso jo neprisiminiau. Vyrams būdingas medžioklės instinktas? Tuomet tegyvuoja medžioklė!

Laiko turiu, pasirinksiu kokį įdomesnį. Tik be laimingo bilieto kišenėje, jei galima.

---

Persirengusi labiau prie jos akių tinkančiu kūno spalvos kombinezonu su skoningai paauksuotomis juostelėmis ir intarpais Azazela pamokė mus neužspringti ir valdyti savo padėtį erdvėje. Iš jos lygių intonacijų balso negalėjau suprasti, ar mes pratinami prie silpnos Mėnulio gravitacijos, ar tiesiog kompanijai taip pigiau.

Furšeto pradžioje mėginau pakikenti mažiau išblyškusių vyrukų akivaizdoje, bet kaip tik tuomet jie pablykšdavo ir nevikriai apsimetę, kad praranda orientaciją, išplaukdavo į patalpos, na – į erdvės vidurį. Pagalvojau, kad mėlynas kombinezonas nebus pati geriausia mano kosminė idėja.

Alkoholio rutuliukai slydo lengvai. Pyktį Tomui pakeitė kažkoks keistas azartas. Tas laisvės jausmas, kai tiesiog jauti pareigą kur nors įklimpti.

Ką padarysi, klaidas reikia taisyti. Kai man pasirodė, kad žaliųjų rutuliukų jau pakanka, persijungiau prie rausvųjų kombinezonų savininkių. Pirmiausiai pasigavau nuo laimingojo bilieto sprunkančią milionierę. Dėkinga priemė mano ranką, bet kritiškai nužvelgusi siaurokus pačius ir žybtelėjusi greitą žvilgsnį tiesiai man į akis, kažkaip staiga tapo labai mandagi.

Jei būčiau vyras, man prireiktų kelių valandų, kol susivokčiau. Parodžiau beveik visus savo dantis ir maloniai atsisveikinau. Atsargiai kosmose, drauguže. Neįkrisk į kokį gilų kraterį.

Vėl klaida. Neturėjau artimosios atminties apkabose pakankamo banalybių rinkinio, tad neturėjau ko pasiūlyti neužimtos bendrakaleivėms. Vien tos varnelės registruojant bilietą nepakako. Pikčiausia buvo suvokti, kokios mes, moterys, vis dėlto, kartais būname streotipiškos.

Paskui apsisprendžiau. Jei Tomui galima, tai kodėl man – ne? Nebuvau įsitikinusi, ar Azazela įeina į bilieto komplektą, bet sprendžiant iš kainos, taip galėtų būti. Du ar tris kartus pakirtau ją ir atplėšusi nuo turėklų skraidinau per visą patalpos erdvę.

Mintis apipilti šampanu atrodė labai sąmojinga, bet neįgyvendinama, todėl, man atrodo, kelis kartus mėginau taranuoti įsikandusi dantyse auksaspalvį alkoholio rutuliuką.

Galų gale pilotas tikriausiai įjungė variklius, nes patalpos sienos ėme suktis vis greičiau ir greičiau. Keista, bet nesvarumas taip niekur ir nedingo.

---

Laivo gydytojas mane labai lengvai atgaivino – į pusę alkoholio rutuliuko panašia blaivinančiųjų piliule. Kajutėje buvome dviese, todėl nutaisiusi nekalto bernelio veidą išraudau ir išstenėjau nekuklų savo klausimą. Žinoma, bijojau būti demaskuota, bet jis iš solidarumo tik nuleido akinius į vartojimo instrukciją.

Borto Azazelą reikia papildomai įjungti. Nestandartinis aptarnavimas į standartinį bilietą neįtrauktas. Kreditų suma manęs nenugąsdino. Nebesupratau, kodėl veliuosi į tai. Nebebuvo net ir smalsu, tik kažkokia tuštuma galvoje. Širdyje. Vakuume už borto.

Visą eksursijos antrojoje Mėnulio pusėje laiką mane krėtė šaltis. Krateriai, raketos, primityvūs pirmųjų kolonistų kupolai ir įrankiai, teleskopai ir antkapiai, – gausybė įspūdžių slydo išilgai mano sąmonės, lyg jie būtų vienas po kito suveriami ant plonos įtemptos stygos. Jei ji trūktų, būčiau taip ir numirusi toje tamsioje naktyje.

Žemės atspindėto švytėjimo nenušviestame paviršiuje. Žemės radiodažnių šešėlyje.

Net nežybtelėčiau nuo Žemės stebimo Mėnulio diske. Ir nė žvaigždė tamsioje naktyje nenukristų.

---

Apie tą pusdienį su įjungta Azazela net nenoriu prisiminti. Buvo liūdna ir bjauru, sprangu ir beviltiška. Mažų mažiausiai turėčiau būti vyras, kad norėčiau apie tai pasakoti.

Tįsojau Žemėn grįžtančio kosminio laivo krėsle ir mąsčiau apie keistas jėgas, kurios kartais valdo mūsų žingsnius.

Na taip, kelionę Mėnulin pasirinkau pati, pati joje prisidirbau, pati dar labiau tūžau ant Tomo, kitaip tariant, – pati darau visas savo klaidas.

Bet kažkas už viso to šmėkšo, kažkokia nenumaldoma aukštesnė jėga, priverčianti kompanijos genetikus krikštyti savo kūrinius Azazelomis. Viskam, ką tik per savo kvailą moterišką galvą padarau, kažkodėl suteikianti tokį vyrišką iš anksto suplanuoto siužeto pojūtį, klaidų ir atsakymų atspalvį, beveik net lyčių santykių temą.

O juk norėjau tik vieno dalyko. Kvėpuoti. Negalvoti. Savo ritmu.

Grįžusi pasikeisiu vardą. Jau ir taip aplinkiniams esu balta varna.

Genetiškai natūrali Azazela. Puikus oksimoronas!

tictac_it

Nėra daug stipresnis kūrinėlis už priešininko (tie fantastai visi panašūs kiek :)) bet dinamiškesnis, įdomesnis ir genetiškai linksmesnis TAIP

Įvertinimas: 3.5
Laimėtojas: Taip

Mikė Lilikė

Tekstas, kaip ir priešininko, kosmine tema, ne visai išpildančia užduotį. Azazela čia tik šalutinis subjektas, o ir klaida ne jos. Vis dėlto, kažkokio žaismingumo esama. Tačiau ryški įtampa nesukuriama, tekstukas nesuvaldytas, parašytas paskubomis. Priešininko tekstas labai panašaus lygio, todėl sunku apsispręsti dėl laimėtojo, tik šis gal kiek labiau įsimenantis. Tačiau turiu sakyti "taip" priešininko tekstui, nes ten bent atsakyta į temą.

Įvertinimas: 3.3
Laimėtojas: Ne

TomKomPotas

1. Batlo užduoties išpildymas, istorijos atskleidimas (2 balai): klaida Tomo, lyr. subjekto ar Azazelos? praeities fragmentėlių buvo, bet miglotai. šiaip, pripainiota daugokai. 1,0
2. Užduoties interpretacija, siužeto originalumas, įtaigumas (1 balas): moteris apsimetanti kosmose vyru - nepaneigsi, jog originalu. 0,9
3. Kūrinio technika, vaizdingumas, išbaigtumas (1 balas): stiliukas stiliukas - sumaišytas su fantastika ne taip gerai man atrodo kaip, tarkime, kokiame nors žemiškame bare, bet vistiek žavu. 0,8
4. Bendras įspūdis (1 balas): jei pamatysite merginą, kuri prisistatys Tomu - tai ne balta varna. tik genetiškai modifikuota Azazela. 0,7
balas 3,4

Įvertinimas: 3.4
Laimėtojas: Taip

Kailas Spenseris

Juokinga. Kartu. Satyriška.
Bet nors ir trumpa, gilu. Yra emocija. Ritmas. Idėja. Metafora.
Iš serijos: mano gyvenimas eina skradžiai velniop bet kokioje sferoje, bet kokiame amžiuje, bet kokioje mokslinėje invazijoje, bet aš esu pats elegantiškiausias bastardas, ir aš jums tai pademonstruosiu, kol papasakosiu apie savo velniop nuėjusį gyvenimą.
Mano skonio.

Įvertinimas: 4.7
Laimėtojas: Taip

vakvakas 2

Įvertinimas: 0
Laimėtojas: Ne

Sekmanaktis

Gerda

Kai atsibudau aplink buvo tamsu, švietė tik raudoni skaitmeninio laikrodžio nuliai virš durų. Skrydis jau turėjo būti prasidėjęs, bet nebuvau tikras ar išties pakilome. Jei būčiau nubudęs traukinyje, kuris naktį sustojo neapšviestoje stotelėje, - jausčiausi panašiai. Negalėjau patikėti, kad dalyvauju istoriniame skrydyje, o aplinkui visi pučia į ūsą.
Kaimynės vieta už tako buvo tuščia.
Visas šitas keistas teatras su dar keistesne butaforija pradėjo erzinti. Ankstyvas susijaudinimas ir nerimavimas dėl kelionės virto į koktumą ir nenumaldomą įtarinėjimą, jog kažkas stebi. Kadaise, dar mokykloje, pakviestas atsakinėti prieš komisiją jaučiausi taip pat. Buvau tobulai pasiruošęs ir sveikai jaudinausi, tačiau, atsidūręs klasės priekyje, pradėjau tvinkti ir kaip spuogas trykštelėjau pro duris.
Šį kartą vienintelės durys, už kurių galėjau tikėtis rasti didesnę ar mažesnę paguodą, buvo priešakyje po laikrodžiu. Ten turėjo būti Azazela, kuri tikrai sustyguos mano išsiderinusią būklę ir galėsiu ramiai tęsti kelionę. Už nugaros buvo dar vienos durys, pro kurias visi patekome į vidų, bet kažin ar tamsoje būčiau jas galėjęs atidaryti, o ir atidaręs nežinia kur būčiau nugarmėjęs.
Atsistojau. Kojos šiek tiek linko. Kiekvienas, net ir mažiausias judesys, tarsi pompa pliūpsniais pūtė galvą. Atsirėmiau į sėdynės atlošą ir pabandžiau nusiimti šalmą. Jis buvo tarsi priaugęs. Begrabaliojant šone netyčia spustelėjau mygtuką, bet niekas nepasikeitė. Šiaip taip svirduliuodamas pradėjau irtis į priekį link durų, už kurių jau įsivaizdavau nustebusį Azazelos žvilgnį ir motinišką globą, kuri mane sugrąžins į vietą ir nuramins.
Kai jau siekiau rankenos kažkas grubiai stvėrė man už peties. Pamaniau, kad dabar galva tikrai sprogs, bet priešingai - po akimirkos palengvėjo, adrenalino šuoras kaip burę nuo kuolo nuplėšė galvos skausmą.
Atsisukau nežinodamas ar pulsiu ar ginsiuos. Bet kuriuo atveju, atrodė, kad jeigu smogsiu - ranka vaiduokliškai persismelks priešininkui per kūną. Tiek krūvio ir tiek palengvėjimo vienu metu nebuvau niekada išgyvenęs.
Už manęs stovėjo pakeleivė raudonu kostiumu. Laisva ranka ji įnirtingai rodė man eiti kartu į priešingą pusę, kur žiojėjo atviros durys ir ilgas tamsus koridorius. Apmąstyti kaip elgtis nebuvo nei noro, nei jėgų, tad apsisukau ir paskubomis nėriau paskui Gerdą į koridorių, pro kurį dar visai nesniai atsidūrėm čia.
Savo vardą Gerda man atskleidė vėliau, kaip ir daugelį kitų dalykų. Pavyzdžiui, aš nebūčiau čia sėdėjęs ir užrašęs šitos istorijos jeigu būčiau atidaręs duris, už kurių tikėjausi susitikti su Azazela. Lygiai taip pat aš nepapasakočiau šitų įvykių, jeigu būčiau tyliai sulaukęs “skrydžio” pabaigos. Bet apie viską iš eilės.
Gerda su Azazela atstovavo dvi mūsų laikų evoliucijos kryptis. Aš, kaip ir daugelis mano puskvailių draugų, net neįsivaizdavome, kad jos egzistuoja. Viena kryptis buvo genetiškai, o kita technologiškai, patobulinti žmonės. Šios dvi kryptys atsirado prieš keliolika kartų beveik vienu metu. Vakaruose, kur žmonijos ateitis ir gerovė nuo seno buvo apibrėžiama technologine pažanga, tyrimai ir investicijos augo smegenų veiklai paaiškinti ir įtakoti. Tuo tarpu rytuose, kur vakarietiška etika nebuvo stabdis, mokslas sparčiai judėjo genetinės inžinerijos linkme, kur žmogus pasidarė pats įdomiausias objektas iki iškrypimo užsivedusiems šios srities entuziastams. Jau nuo pirmosios kartos patobulintieji pradėjo save vadinti tekiais (techonologiškai tobulesnieji) ir genečiais (genetiškai pagerintieji).
Tiek tekiai tiek genečiai naudojo pagrindinius evoliucijos ir natūraliosios selekcijos dėsnius, kad kuo efektyviau pasiektų geresnių rezultatų. Visgi tekiai turėjo technologijų vystymosi spartos barjerą, o genečiams tarnavo pati Gamta. Nenuostabu, jog tekiais tapdavo beveik išskirtinai turtingieji, galintys sau leisti įsigyti tai kas naujausia ir geriausia, o genečiai atvirkščiai, kilę dažniausiai iš nekilmingųjų, parsiduodančių tyrimams už bet kokią kainą.
Pradžioje buvo bandoma tarp abiejų įžvelgti konkurenciją, tačiau jau kurį laiką varžybos nebeteko prasmės. Viskas buvo taip toli pažengę, jog viena kryptis kitai netrukdė, vystėsi lygiagrečiai, nelyginant didžiulis ir vis augantis metalo laužas ir nuo grandinės nutrūkęs bei pasileidęs į laukus nirtulingas gyvulys.
Patekę į tamsųjį koridorių pradėjome bėgti. Nežinau kodėl pasitikėjau Gerda, bet vien tai, jog nebereikėjo svarstyti, o galėjau aktyviai kažką daryti, man jau buvo pakankama priežastis. Be to bėgau sparčiau, nes prie durų už nugaros palikome bedrybsantį masyvų sargybinį, kurį Gerda dar prieš man nubundant spėjo patiesti. Matydamas jos liauną kūną negalėjau suprasti, kaip ji tai padarė, bet, kita vertus, juk daugelio pastarosios valandos įspūdžių nebūčiau galėjęs logiškai paaiškinti.
Nebestebino jau ir tai, kad sargybinis buvo su raudona skiautere ir kalakuto snargliu. Kai neužilgo susirėmėm su dar vienu kalakutgaidžiu, man kilo įtarimas, kad prasidėjo haliucinacijos:
- Stok, šausiu! - pro snarglį švokštelėjo tarsi iš sienos išlindęs kitas apsauginis.
Kai po sekundės išgąsčio atsimerkiau šis jau gulėjo panašioje pozoje, kaip ir anas kurį palikome prie durų.
Gerda pažinojo Azazelą nuo mažens. Naujausia metodika rėmėsi tuo, kad tiek tekių, tiek genečių vystymasis eksponentiškai gerėja, kai jie mokosi vieni iš kitų. Viskas prasideda nuo pat gimimo. Vos Gerdai išvydus šį pasaulį, prakutę tėvai jai galvoje įtaisė sinchronizatorių. Jo paskirtis praplėsti, arba tiksliau sakant, geriau išnaudoti, intelektualiosios smegenų dalies galimybes. Vaikui augant sinchronizatorius tampa viso mąstymo orkestro dirigentu. Aš augau be jo, tad mano galvoje didžioji dalis neuronų veiklos yra chaotiška: kažką pamatau, išgirstu, paliečiu, išmokstu, pamirštu, vėl prisimenu ir t.t. Gerdos neuronai veikia darniai ir tvarkingai, viskas, kas vienaip ar kitaip patirta, lieka ir panaudojama kaip atspirties taškas naujiems patyrimams. Taigi jos galvoje dieviška tvarka, kai, palyginus, maniškėje makaronų sriuba. Azazela, savo ruožtu, neturi jokio sinchronizatoriaus, nors, kaip Gerda man sykį pabandė išaiškinti, galima įsivaizduoti, jog jos visos smegenys yra iš prigimties vienas didelis sinchronizatorius. Kol tekiai mokosi įsisavinti implantą kaip įrankį, genečiai mokosi susigyventi su savo esminėmis savybėmis.
Ant blizgaus Gerdos šalmo paviršiaus žybtelėjo keletas švieselių. Mus pradėjo vytis. Tik dabar pamačiau kad priešais mūsų link irgi artėjo prožektoriai. Prigludome prie sienos ir giliai alsuodamas buvau pasiruošęs pasiduoti, kitos išeities nebuvo.
Būdama penkiolikos Azazela, jausdamasi viršesnė, paaugliškai išdėstė savo mąstymo ir mokymosi būdą Gerdai. Neilgai trukus ji pastebėjo, kad Gerda pradėjo suvokti daugelį dalykų, paprastai nepasiekiamų tekiams. Jų progresas su amžiumi būdavo matuojamas, vien intelekto pajėgumų didėjimu, tačiau Gerdoje pasireiškė nematytos kūrybinės galios. Taigi Azazela, pati to nenutuokdama, atidavė Gerdai raktą būti pranašesne už bet kurį kada nors buvusį, o gal ir būsiantį, genetį. Neilgai trukus priverstinis Gerdos sinchronizatoriaus perkrovimas turėjo viską atstatyti į normalias vėžes. Tai kas įvyko buvo pamiršta. Tačiau Gerda ėmė sapnuoti ir jos sapnai, kaip vaistai pamažu grąžino visus jos penkiolikos metų įgūdžius ir mintis į vietas.
Prožektoriai iš abiejų pusių artėjo, mes stovėjome prisišlieję prie vėsios sienos ir aš žinojau, kad mėnulį matysiu geriausiu atveju pro grotas. Pamačiau dar vieną skiauterę šmėžuojant jau visai arti ir vėl užsimerkiau.

tictac_it

NE , veiksmo nedaug, pasamprotavimų (sėmkų luštenimo) daugoka. Nesisinchronizuoja :)

Įvertinimas: 3.1
Laimėtojas: Ne

Mikė Lilikė

Mintis originali, tačiau dirbtinokai lyg iš gabaliukų suklijuotas tekstukas jos neišvysto. Įtampos esama, bet tekstui trūksta grakštumo, mano skoniui, viskas per daug "techniška", pasigedau vaizdumo, estetikos. Nežinau, ar netyčia, ar sąmoningai autorius pasirinko "tekių" pavadinimą, kuris, kaskart susidūrus su juo tekste, priminė jo tikrąją reikšmę lietuvių kalboje ir mane linksmino.

Įvertinimas: 3.4
Laimėtojas: Taip

TomKomPotas

1. Batlo užduoties išpildymas, istorijos atskleidimas (2 balai): klaida atskleista. bet taip labai jau tiesmukai imta ir išdėstyta. be to su išaiškėjimu nepažaista. 1,2
2. Užduoties interpretacija, siužeto originalumas, įtaigumas (1 balas): na, skiauterės dėmesio vertos (: o jei rimtai, tai tie genetiniai eksperimentai, "svetimi", besigaudantys herojus, padvelkė fantastikos klasika (ir ne gerąja prasme). 0,5
3. Kūrinio technika, vaizdingumas, išbaigtumas (1 balas): apkrovimas techninėmis detalėmis lyg ir suteikia užtikrinto aplinkos vaizdavimo iliuziją, tačiau neužmaskuoja pigaus trilerio prieskonio. išmonės daug, tačiau prisipažinsiu - skaitydamas apie evoliucijos krypčių subtilybes nejučia pradėjau žiovauti. 0,6
4. Bendras įspūdis (1 balas): vaikinams - jei su Gerda romantiško vakaro metu padauginsite vyno, kulminaciją gali sugadinti pasivaidenę kalakutgaidžiai. 0,5
balas 2,8

Įvertinimas: 2.8
Laimėtojas: Ne

Kailas Spenseris

Pats kūrinys paraštas sklandžiai ir įtikinamu stiliumi, tačiau kabinuosi prie turinio: mažas tekstas, nėra kur plėstis, tad visos scientifinės teorijos ir bet kokie sci-fi elementai apskritai yra adresuojami skaitytojui per greitai, per dideliu dažniu, nespėja įsirėžti, ir tuojau pat šis ima svarstyti, ką gi jis čia skaito. Taigi, parašyta - gerai, bet užduoties atlikimas - neįtikinantis.

Įvertinimas: 2.8
Laimėtojas: Ne

vakvakas 2

Įvertinimas: 5
Laimėtojas: Taip

atgal