Rašyk
Eilės (78170)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2715)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tyluma tamsoje

Mes žvelgiam į tai, ką kadaise vadinom ugnimi
Mes stovime čia, nors visi jau išėjo tolį
Jau išplaukė laivai ir sudegė tiltai per upę,
Ir nieko neliko tik mes šiam krante , Mes

Klausome žodžių senų, kur kalbėjome kažkada
Mes jau nesuprantam minčių, o tikėjom tada kai
Mes žvelgiam į tolį, kur kelias nutrūko, O kelyje
Užaugo žole, o mes kelio krašte. 

Mes laukėme stebuklo, kaip rytmečio saulės šviesos
Stebuklas atėjo ir praėjo , o mes akloj tamsoj ir
Praskrenda paukščiai, ir numeta plunksnas ant kruvinos
Žemės o žemė jau peri sapnus, lyg paukščius.

Mes matėme rytą, kai krito nuo žolės rasa
Mes matėm kaip bėgo per pievą mergaitė basa
O dabar šaltas vėjas ir džiūstantys medžiai ir
Skausmas po kojom, kur paukščiai paliko namus. 

Mes žvelgėm į tekančią saulę pro ašaras sūrias 
Mes jautėm viens kitą ir spaudėm viens kito rankas
O dabar mano rankose šautuvo vamzdis ir šūvis, ir riksmas,

Ir aidas, ir amžiams tylu, ir žemės malda 
Žemė mus laike iki kol galėjo, bet pasviro
Ji ir nukritome mes.  Kritome ,kaip labai
Rudenį šalta  sušlavę mus ir sudegino,
Kad būtų gražu.