Kas trokšta mūsų mirties?

Neįmanoma apsakyti, kaip brutaliai, kaip grubiai jis buvo išimtas iš mūsų pasaulio. Iš Vilniaus gatvių, kur eidavo kiek susikūprinęs, kaip reliktinis mamutas, kupinas žinojimo kažko, ką mes kartais galime tik nujausti ir ką atpažįstame tik perskaitę jo parašytus tekstus. Iš Rašytojų sąjungos kavinės, – vienintelės susibūrimų vietos, kur jis žinojo, kad be baimės gali būti toks, koks tą akimirką yra. Iš gyvenimo ir iš kultūros, kur jį jautėme kaip vientisą, sudėtingą, iš nepažįstamos mums, dar neištyrinėtos ir neaprašytos medžiagos Gamtos (?), Kosmoso (?), motinos Žemės (?) susiformavusį luitą, kuris spinduliuoja ir spinduliuoja į mūsų sąmonę žinojimą kažko paslaptingo, esančio čia pat, visai čia pat. Amžinai esančio. Penkiais pojūčiais pažįstamas, empiriškai prieinamas pasaulis ir Pasaulis, egzistuojantis šalia, – amžinybės ir begalybės pasaulis su savo misterijomis susitikdavo jame ir vienas kitą tyrinėdavo, stebėdavo, šnekučiuodavosi. Ten, kur kyla Būties Kūrėjo ir visos jo hierarchijos Panteonas – dievų, gamtos galių, tarpinių būtybių tarp žmogaus ir begalinio Kosmoso – jis vaikščiojo laisvai, kartais net bauginamai laisvai.

Gyventi ant ribos, peržengti ją, laisvai naudotis tuo, kas ateina į sąmonę iš TEN, nebuvo paprasta, savo protą reikėjo tam paruošti. Bent jau nuimti barjerą, skiriantį abu pusrutulius ir abu pasaulius. Lotynų Amerikos indėnai tam naudoja meskaliną. Gintaras naudojo alkoholį. Bet kalbos raktą, kuris perduoda iš subtiliųjų būties sferų žinojimą, jis turėjo, – dešinysis pusrutulis galėjo perteikti savo vizijas netrukdomas kairiojo. Vienintelis Echnatonas, arba Amenchotepas IV, beveik pusantro tūkstančio metų prieš Kristų suprato: kad pasaulis pasikeistų, svarbu, kad menkutė penkių pojūčių logika netrukdytų išreikšti tai, kas ateina per kairiąją Horo akį – dešinįjį pusrutulį. Ir jam buvo užmokėta mirtimi. Gintarui irgi... Jis buvo užmuštas.

Nebijau to sakyti. Kol dar nepriėmė įstatymo pataisos, draudžiančios reikšti savo nuomonę, pareiškiu, jog nė trupučio neabejoju, kad jis buvo užmuštas.

Tiems, kurie plečia riboto, sustingusio, pūvančio ir besinuodijančio savo puvimo dariniais pasaulio ribas, šio besilupinėjančio, žliugsinčio, nuodingai garuojančio pasaulio būtybės nedovanoja. Jos taip pat žemiausiais, klastingiausiais būdais veja virvę, stato kartuves, siunčia – tarsi atsitiktinai – užtemusio proto žudiką, ir reikia būti labai atsargiam, gyvenant aukštąjį gyvenimą srutose. Gintaras nebuvo atsargus. Jis – tiesiog gyveno čia, kaip sugebėjo, o TEN minties ir intuicijos žingsniais vaikščiojo karališkai laisvai, žinias ir protą naudodamas kaip mechanizmą, padedantį neįklimpti, neužkliūti ir sveikam grįžti atgal. Todėl, kad visas jo gyvenimas čia buvo nukreiptas į vieną tikslą – regėti, kas yra TEN, ir pranešti mažaregiams, kurie trokšta ir bando perskaityti kažką, ką nujaučia. Religija, kaip būtiniausias, nepakeičiamiausias žmogaus pasaulėjautos dėmuo, buvo jo minties statinių medžiaga. Jis griovė mūsų pasaulio sienas ir plėtė jį, projektuodamas bei statydamas, jo darbai ugdė mus, darė įdomesnius, sudėtingesnius ir tauresnius, artino prie pavidalo to, kurs amžinai kuria viską. Jis religijas suvokė universaliai, kaip visos Būties skirtingas retrospektyvas. Gamtos galias regėjo ir sugebėdavo stulbinamai tiksliai komentuoti, o jo komentaruose girdėjosi slaptasis, senovinis žinojimas, seniai visų pamirštas žinojimas. Jis mėgo žodį „atpažinimas“. Gintaro protas „atpažino“ kažką, kas yra už jo ribų.

Bendravau su juo. Neintensyviai, bet esmingai. Visada siela džiaugdavosi, kai galėdavau pasikalbėti apie dalykus, kurie yra visos mano kūrybos variklis. Pasitikrindavau... Ir lieku jam skolinga už nuoširdžiausias pastangas atverti didžiausiai ir esmingiausiai mano knygai „Dievas miršta vienišas“ kelią į skaitytojo sąmonę, kuriai dažnai pakanka trumpalaikių skaitalų, veikiančių vien pojūčius.

Tą naktį, kai kažkas iš kosmoso fotografavo mus ir per naktį buvo deginamos lempos bei žibintai, kad Europa atrodytų šviesesnė, buvome kartu – jo šeima, aš ir mano dukra. Miške netoli jūros, tarp namelio ir sandėliuko per naktį liepsnojo laužas, beprotiškai kvepėjo alyvos, ratu keliavo „Oposumo“ butelis – aromatu visai neprimenantis savo dygliuoto pavadinimo. Naktis buvo pilna pagoniškų, gamtiškų pojūčių, šalia plakėsi kažkokios srovės, sklindančios tarp jo ir jo žaliaakės moters, nesuvaldomai suvoktos tėvystės savo mažoms mergytėms šuorai ir baimė, kad nesuspės atiduoti joms visko, ką privalėtų. „Oposumas“ buvo stiprus, kaip priešingos lyties trauka, kuri visada tvyrodavo neatpažįstamu ir neišsireiškiančiu pavidalu virš jo, bet to butelio užteko ilgam, labai ilgam... Ir buvau liudininkė, kaip keistame keliakamieniame kadugyje jis su kažkuo susitiko, atpažino... Gamtos galią, kurią buvo galima vadinti Puškaičiu (kas domisi mitologija, supras, apie ką kalbu). Ir jo įrodymai tą naktį bei rytą buvo neginčijami – mes irgi regėjome ypatingą šakų audinio struktūrą, o praeidama pro tą vietą iki šiol jaučiu to medžio poveikį.

Drąsiai tvirtinu, kad jis buvo magas ar žiniuonis, sąmoningai slepiantis savo atvirą ir tiesų žinojimą nuo aplinkos. Jis bijojo būti nesuprastas ir žinojo, kaip būti suprastam. Kalbėjomės apie tai. Aukštąją magiją jis atpažindavo tučtuojau. Jis buvo neįvardytų ritualų ir apeigų žinovas ir kitomis aplinkybėmis gyvenimas šalia jo galėjo būti ištisa, nenutrūkstanti kasdienybės ritualų ir apeigų mokykla. Mums visiems. Jo jautrumas gamino kompleksus serijomis, bet protas ir vyriškumas atrasdavo išradingų užsimaskavimo būdų ar tekstų.

Jo nebėra.

– Kas iškvietė Gintarui Beresnevičiui policiją? – užvakar paklausiau ilgakojės šviesiaplaukės merginos, stovinčios už baro.

– Aš! – jos akyse sublizgo pasididžiavimo ugnelės.

– Dabar, kai žinote, kad jis užmuštas, ar gerai jaučiatės?

Mergina akimirksniu sumišo ir raustelėjo.

Išėjusi iš kambarėlio, kur ruošiamas maistas, „vadė“ pradėjo teisinti pavaldinę, kad čia sunku dirbti su tais... apsimyžusiais...

Ką joms pasakysi?.. Kad Rašytojų sąjungoje nebuvo policijos nuo Petro Cvirkos laikų? Kad rašytojui iškviesdavo taksi ir pasakydavo, kur parvežti? Kad dar visai neseniai net barmenės skaitydavo knygas ir žinojo, kas ką parašė? Kad žmonės, dirbantys Rašytojų sąjungoje, mylėjo rašytojus, filosofus, dailininkus. Tos sienos, kurios girdėjo griaudėjantį Stasio Krasausko balsą, matė Bronių Radzevičių, Paulių Širvį, atsimena visą galeriją mūsų literatūros klasikų, tapo gėdingiausių dalykų liudininkėmis. Pirmiausia – ši salė paversta šlykščia girdykla ir to nebūtų, jei niekas iš to neužsidirbtų pinigų. Antra – tie, kurie įvairiausiems susirinkusiems tipams leidžia gerti iki paryčių, policiją kažkodėl iškviečia filosofui, mokslininkui, rašytojui... Jiems sunku dirbti „su tokia publika“? Eikite, mielosios, į „Stiklius“, jei kvalifikacija leidžia. Išimkite iš vitrinos stipriuosius gėrimus, palikite tik alų. Jūs to nepadarysite, nes neapkenčiate nepriklausomo, prieš barmenę nekeliaklupsčiaujančio ir bargan negeriančio lankytojo. Jūs irgi – ta kilpa, kurią bukas ir primityvus pasaulis klastingai ruošia kitokiems negu jūs.

Nekalbu dar apie policiją.

Nekalbu apie tuos žemuosius astralus, kurie pasirašė mirties išvadas. Ką reiškia maitvanagiški straipsniai didžiuosiuose laikraščiuose? Gintaras siautėjo nuo 17 valandos iki tol, kol... Siautėjo?!. Jeigu jis būtų siautėjęs, nė vieno butelio nebūtų likę už ilgakojės merginos nugaros. Jis mirė nuo širdies smūgio? Reikalauju, kad būtų išspausdintos morge darytos nuotraukos, kur matosi pusė juodo veido su baisia kraujosruva. Tas smūgis buvo į galvą, ar ne? Širdis taip smogė?

Karstas, deja, buvo uždengtas, – jo moteris nenorėjo, kad dukros prisimintų taip šiurpiai atrodantį tėvelį. Kam nors nuo to lengviau, – tiems, kurie jį uždaužė. Todėl ir reikalauju – visuomenė turi žinoti, kaip mirties valandą atrodė mokslininkas, filosofas, rašytojas. Po to, kai pabuvojo policijos mašinoje su dviem ar trim policininkais. Nors, pakliuvus į policijos rankas, saugumas turėtų būti užtikrintas, juk jų sistema visuomenei tik tam ir reikalinga. Tačiau iš paskutinių metų įvykių susidaro įspūdis, kad policijoje dirba agresyvūs, psichologinių problemų turintys ar manijomis sergantys žmonės. Ir kas juos dengia? Kas jų stogas, po velnių?! Gal tokia policija – korupcijos medūzos žemiausia grandis – vykdytojai? Jie turi net savo medicinos ekspertus, kurie slepia ir užglaisto jų nusikaltimus. Esu visiškai tikra – jei ne naujasis ministras Raimondas Šukys, šis įvykis praslystų be jokio jų sistemos viršūnių dėmesio, kaip praslysta kankinimais išgauti prisipažinimai tardymų izoliatoriuose, kaip praslysta sulaužyti kaulai, atmuštos kepenys ar besmegenių mankurtų sudaužytos sveikos galvos. Todėl sveikinu iki šiol neregėtą policijos sistemoje žmoniškumą, kultūrą, principingumą ir ryžtą ką nors keisti.

Naujasis premjeras Gediminas Kirkilas, girdėjau, apsilankė laidotuvėse, pasiteiravo žmonos, gal turi kokių poreikių.

Turi, gerbiamas Gediminai, tikrai turi. Ir mes visi turime. Ir visa Lietuva turi. Pavyzdžiui, užuot kūrus naujus, daug kainuojančius planus rengti specializuotus kariuomenės dalinius Lietuvoje – būtina įdiegti pačią pažangiausią pasaulyje policijos darbuotojų testavimo sistemą. O dėl šeimos poreikių... Gerbiamas premjere Gediminai, reikėtų specialiu premjero potvarkiu skirti lėšų ir sumokėti už kreditan Gintaro pirktą būstą. Ir pasirūpinti, kad šis plotas būtų skirtas Gintaro mergaitėms, be teisės jį parduoti ar įkeisti, kol jos taps pilnametės.

Prie Gintaro kapo skambėjo ir kunigo žodžiai, ir lotyniška giesmė, ir lietuviškai dainavo senovė, apsirengusi drobiniais rūbais, su žalvariniais papuošalais. Smilko ąžuolo ir gluosnio žarijų dūmai. Gluosnis – apraudoti, paaiškino J. Trinkūno pagonys. Viskas derėjo tarpusavyje, kaip ir jame derėjo visos religijos. Nesinorėjo nueiti. Jis buvo su mumis, būdamas šį kartą jau tikrai anapus. Dabar jis iš ten žvelgs, ir kas moka atpažinti, atpažins jo įžvalgą, mintį, nepatirtą potyrį savyje... Visa yra viena. Visi susitinkame Aukščiausioje, universalioje sąmonėje, jame, Visur esančiame ir Viskuo esančiame, kaip sakė Hermis Trismegistas, kurį Gintaras itin gerbė. Jis aukštai. Tiems, kurių protas ištroškęs žinojimo, o intuicijai reikia postūmių ir impulsų, nesvarbu, ką jis gėrė ir kaip atrodė išgėręs. Jis aukštai jau vien dėl to, kad alindamas save, užsispyrusiai ir iškilmingai plėtė mūsų pasaulio suvokimą, – juk to labiausiai ir reikia. Jis buvo nuolatinis pretekstas, leidžiantis mums pasitikrinti, kas esame. Kas mes esame, smerkdami jį už jo asmeninį gyvenimo būdo ar kūrybos metodo pasirinkimą. Ir kas esame, mylėdami jį tokį, koks jis buvo.

Myliu tave, bičiuli mamute, kuris žengi Hado pievomis sau žinomu keliu link horizonto, už kurio naujas, naujas ir vėl – naujas... Linkiu, kad ten niekada neprisisapnuotų šio gyvenimo košmarai, kad nelydėtų jo vaizdiniai ir paskutinių valandų tikrovė. Visada atsiminsiu tave, praeidama pro tvirtą keliastiebį kadugį. Ieškosiu mūsų gyvenimo realybėje amžinybės ir begalybės ženklų, kaip kad darei ir tu, ir tikiu, kad kuris nors ženklas patvirtins ar padės atpažinti tą minties erdvę, kurioje susitinka visų mūsų tikėjimas, meilė, tiesa ir žinojimas... Ir kurioje mes nuolatos esame gražūs.