Neseniai, vienoje vietoje, kur man atrodė, kad labai tiks, pritiks ir visiems patiks, pacitavau klm. Nežinau kas man už tai bus, bet labai prašau - leiskite tai žinutei pasilikti.
Mane irgi vedasi. Bet ne mamos mama, tai tikrai. Sykį nuvedė į miškelį šalia manęs. Negražios šios vietos, net noro neturėjau vaikščióti. Bet nuėjusi (mamos mama sakytų nuéjusi) išvydau nenusakomą bjaurastį. Lyg tas miškas dar prieš atsiradimą būtų miręs. Žemė negražiai juoda, klampi į save siurbia, kažkokie neaiškūs žmogystai laužą kūrena. Apsisukau ir ėjau atgal, nepatiko viskas. Ir spalvos, ir tai, kad girdėjau 'pasilik, pasilik' ir 'pasilik, čia tau patiks' vėliau. Labai ilgai ėjau iš to miško, nors atstumas ir menkas buvo.
O neskaičiau antrosios klm žinutės, kuri iškart po manosios, bet antra. Būtent, taip ir panašiai man. Rašant, žodyje 'iškart', kažkaip keturis kartus įsiterpė tarpas. Galvojau tai apsigavimas ar įkalbėjimas, o raidės pynėsi taip, lyg lažkas per mane 'šįkart neišsisuksi' sakytų.
mamos mama nepasakytų, kad eik pas gydytojus ji vestusi į ganyklas, į tvartus, į laukus, į daržus, į bažnyčią, į kapines, į saulėlydį ryškiai raudoną už juodų eglių
piktybės gėles numečiau po suoliuku ir po kurio laiko žaibas nutrenkė medį šalia per didžiausią vasaros audrą kai link manęs artėjo ne žaibas o visas dangus kaip jis ir jau maniau kad viskas bet kaip buvau nei šioks nei toks taip ir likau