Jei būtų žemėje toks stebuklingas žodis,
Kuris atskleistų, kas širdy,
Kuriuo galėčiau pagarbą parodyt
Ir savo dėkingumą išsakyt
Už tai, kad žmogų manyje atradęs,
Tu jį ilgai nešei ant rankų.
Už tai, kad tavo budrios akys
Žiūrėjo į mane lyg lobį brangų.
Lydėjai akmenuotu ir klaidžiu keliu -
Nuo šiol juo kojos be tavęs žengs - pačios...
Aš tokio stebuklingo žodžio neturiu,
Todėl tariu kasdieniškąjį AČIŪ...