Žalčio siuita

Kino scenarijus, bet gali būti ir pjesė. Nors iš tikrųjų, dar kartą pasitikrinau, vis dėlto scenarijus.

Miško takelyje prieš saulutę šildosi žaltys. Kamera turėtų pirmiausiai parodyti žydrą padangę, po to saulę, kiek tai įmanoma, kad nepakenktų objektyvui. Būtų gerai, jei tuo metu praskristų koks paukštelis, tada būtų galima jį palydėti . Tikėkimės, kad jis nusileis kur nors į krūmus, tada galima būtų apžvelgti visą gamtovaizdį, tik šiukšlių reikėtų nefiksuoti, būtų geriausia prieš filmavimą kažkaip jas paslėpti: gal parauti žolių arba šakų ir jomis visa tai uždengti. Jeigu vis tik būtų statoma teatre, galima neįtraukti į rekvizitą šiukšlių.
Turėtų skambėti kokia nors rami, vos vos girdima pastoralinė muzika. Čiurlionis čia netiktų.
Kiek pasižvalgius po medžių šakas, galima būtų kamerą nukreipti į miško takelį ir palengva pasiekti žaltį. Muzika visai nutyla. Visas dėmesys žalčiui.

Žaltys. Oi tu, žalty,        Oi tu, gyvuly…
Gražiai. Gyvulys – tai skamba išdidžiai. Bet gyvulys netinka. Aš gi tas, eee... šliužas.  Fui, kaip šlykštu, nekenčiu šliužų.
Oi tu žalty,
Oi tu, šliuže…
Šlykščiai, šlykščiai. Šlykščiau nebūna. Geriau gyvulys, gyvulys geriau skamba. Ir kodėl aš gimiau ne gyvuliu? Tai nesiseka. Arba gaidys. Gaidys irgi būtų gerai:
Oi tu, žalty,
Oi tu, gaidy…
Gaidys, gaidys… gaidys irgi ne gyvulys, ir jam nepasisekė. Gaidys kas? Gaidys yra… a, paukštis. Je, paukštis gerai. …Kaip tą šliužą pakeisti? Gal padaras? Arba sutvėrimas. Jo, sutvėrimas visai nieko ir neprasilenkia su tiesa. Taigi, būsiu sutvėrimas.
Oi tu, žalty,
Oi tu, sutvėrime…
Ne, nėra rimo. Sunku su poezija. Tikras vargas. Geriau proza, bet neturiu popieriaus, tiek daug prozinio teksto neprisiminsiu. Ir kaip tyčia šiukšlių nesimato. Negi kas nors surinko? Labai keista.

(Per visą žalčio monologą nebūtina rodyti jo šlykštų snukį. Ar veidą? Na, žodžiu, fizionomiją. Kamera gali vėl laisvai paklajoti tarkim paskui drugelį – nuo vieno žiedelio, prie kito. Nuo vieno prie kito. Oi, operatorius pargriuvo bešokinėdamas, bet kamerą išsaugojo, visa laimė, galima filmuoti toliau jau ramesniu tempu iš viršaus į apačią, nuo dangaus ligi žemės, ligi šaknų ir vėl atgal į viršų, ligi debesų. Po to į šalis. Ir taip toliau.)

Pala, o jeigu taip:
Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu…
Oi tu tu. Čia geras, čia gerai, kaip tik tai ko reikia – ir rimas, ir ritmas, ir mintis. Aha, kas toliau?
Šlovė tau per amžius…
Ne, geriau:
Šlovingas būk amžinai.
Arba gal:
Pašlovintas būk
Ir nepražūk.
Ne, kažkaip banalu. Banalu.
Šlovė tau amžina…
Hm…
Neišblės niekada.
Na, iš bėdos pirmas posmelis galėtų toks būti:

Žalty, oi tu,
Sutvėrime, oi tu tu.
Šlovė tau amžina,
Neišblės niekada.

Bet reikia dar tobulinti. Reikia. Oi, gana, užteks, smegenis paskaudo. Smegenų daug, o galva mažytė, dėl to greitai paskausta.
Saulutė taip maloniai kaitina. Atsigerti gerai būtų, bet toli eiti. Nors kita vertus, reikės. Gali mergos ateiti prie ežero maudytis, būtų įdomu pažiūrėti.

Staiga vaizdas keičiasi, naktis, miesto parkas. Naktinio miesto garsai atsklinda iki parko aikštelės, kurioje guli nuogas vaikinas. Miega. Prie jo lėtai privažiuoja policijos mašina, žibintai apšviečia nuogą kūną. Iš mašinos išlipa dviese. Prieina prie vaikino.

I policininkas. Ei, tu gyvas?
II policininkas. Juk matai, kad kvėpuoja. Turbūt girtas.

Vaikinas staiga atsisėda, nustebęs žiūri į policininkus, markstosi ir ranka dangsto akis nuo prožektorių šviesos.

I policininkas. Bet alkoholio kvapo nėra.
II policininkas. Tai klijų prisiuostęs. Vežam į skyrių.
I policininkas. Kelkis, eime. Kur tavo rūbai?
Vaikinas. Nežinau.
I policininkas. Tu su rūbais atėjai?
Vaikinas. Ne... nežinau.
II policininkas. Aišku, narkomanas, matai, kad nesusigaudo kas kur. Vežam, ten išsiaiškinsim.

Sodina į galinę sėdynę ir nuvažiuoja.
Policijos skyriaus patalpa.
Tie patys policininkai ir vaikinas.

II policininkas. Gerai, sakyk savo vardą, pavardę, adresą ir taip toliau. Aiškint turbūt nereikia. Kelintą kartą sėdi už narkotikų vartojimą?
Vaikinas. Nežinau.
II policininkas. Ko nežinai? Savo vardo nežinai, ar kiek kartų sėdėt teko?
Vaikinas. Kiek kartų.
II policininkas. Jau net nesuskaičiuoji. Paukštelis.
I policininkas. Gerai sakyk savo vardą, kur gyveni, ką veiki, mokaisi, ar dirbi?
Vaikinas. Nieko neveikiu.
II policininkas. Matai, valkata. Ir nesigėdija, parazitas. Gyvatė.
Vaikinas. Aš ne gyvatė.
II policininkas. Tylėk tu, žalty.
Vaikinas. Taip, aš žaltys.
II policininkas. Na va, čia jau geriau. Atsakinėk į klausimus. Vardas?
Vaikinas. Žilvinas.
II policininkas. Pavardė? Tu rašaisi?
I policininkas. Taip. Tik neskubėk.
II policininkas. Ne, aš lėtai. Tai kokia sakei tavo pavardė?
Žilvinas. Dar nesakiau.
II policininkas. Tai pasakyk, pasakyk, mes laukiam. Įskaitoj esi įrašytas?
Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Man atsibodo šitas atsakymas. Gal tau truputį kiaušus pakutenti, kad sukalbamesnis būtum?
I policininkas. Ė, ė, negalima.
II policininkas. Bl..., jis man jau atsibodo. Klausyk, gal tu pyderas? Pederastas?
Žilvinas. Nežin... gal.
II policininkas. Ką reiškia gal? Neapsisprendei? Nuogas voliojasi ir nežino kas jis toks.
I policininkas. Tai pasakysi pavardę?
Žilvinas. Žaltys.
I policininkas. Tokia pavardė?
II policininkas. Ne, nu aš jam tikrai įspirsiu į subinę, gaidys.
Žilvinas. Žaltys, ne gaidys.
II policininkas. Ne, tu tik paklausyk, jis dar šakojasi. Einu antrankius atnešiu, tada tau šakės.
I policininkas. Apsiramink, ko tu karščiuojiesi?
II policininkas. Aš negaliu, negaliu, visokie „šiknaskyliai“ ir „narkošos“ galvas kelia. Man ta demokratija jau vo kur.
I policininkas. Ką veikei parke?
Žilvinas. Miegojau.
II policininkas. Eik tu, ką tu sakai? O mes manėm, kad žolę pjovei. Miegojo jis mat.
I policininkas. Kodėl be rūbų buvai? Atnešk jam kokią antklodę, matai, kad dreba.
II policininkas. Padrebės jis man. Oi, padrebės.

Išeina.

I policininkas. Gal tave kas apiplėšė? Gal nurengė?
Žilvinas. Ne, aš neturėjau rūbų. Kažkaip apie juos nepagalvojau.
I policininkas. Ką reiškia nepagalvojai? Tu iš tikrųjų buvai apsvaigęs?
Žilvinas. Ne, aš nebuvau apsvaigęs.

Grįžta II policininkas. Numeta antklodę Žilvinui.

II policininkas. Meluok, meluok.
Žilvinas. Ačiū.
II policininkas. Nebuvo jis mat apsvaigęs. Tai kas, gal aš apsvaigęs?

I policininkas reikšmingai sukrenkščia.

Žilvinas. Nežinau.
II policininkas. Vėl jis su tuo savo „nežinau“. Tu moki dar kokį nors žodį?
Žilvinas. Aišku.
II policininkas. Aišku, jam aišku. O man neaišku. Ką veikei nuogas parke? Dar kartą kartoju, gal tu pederastas ir gal jūs tokie ten renkatės vakarais?
Žilvinas. Než... gal.
II policininkas. Na, matai, viskas aišku, jis gėjus. Ką su juo kalbėti, siųsk į kamerą, o ryte atiduosim į „triperbarą“, tegul uždaro karantinui. Aids‘ą dar gal pasigavęs. Fui.
I policininkas. Ką pasakysi?
Žilvinas. Nieko. Nežinau, ką turiu pasakyti.
II policininkas. Cha...
I policininkas. Na, kaip tu atsidūrei parke nuogas.
Žilvinas. Aš nepagalvojau. Apie rūbus nepagalvojau. Kad jų prireiks.
II policininkas. Jis...
I policininkas. Palauk, duok tu jam pasakyti. Patylėk truputį.
II policininkas. Apie rūbus nepagalvojo. Išeina į miestą ir nepagalvoja, kad prireiks drabužių. Pederastas, tik pederastas, ekshi... ekshibicionistas tik taip gali sumąstyti: „O kam man tie rūbai, kai aš einu pasivaikščioti? “
I policininkas. Ar jau baigei?
II policininkas. Ką tu jo klausai. Į marmūzę tokiam. Makaronus dar kabina. Negaliu klausytis, išeinu.

Išeina.

I policininkas. Nepagalvojai, kad prireiks rūbų?
Žilvinas. Taip. Matot, aš pirmą kartą tai padariau, todėl gerai visko neapgalvojau.
I policininkas (pašnibždomis). Ką pirmą kartą padarei?
Žilvinas (irgi pašnibždomis). Pirmą kartą į žmogų pasiverčiau. Aš žaltys. Taip, tikrai.
Keturias valandas per parą mes galime būti žmonėmis. Bet ne visi ryžtasi tokiam žygiui. Dabar jau suprantu, kodėl – būti žmogumi nelengva. Aš irgi tik šią naktį pirmą kartą pabandžiau. Kad reikės rūbų nepagalvojau. Pasirinkau naktį, dar gerai, kad ne dieną. Kai pavirsti žmogum, atgal sugrįžti tik po keturių valandų. Niekaip negalima to proceso paskubinti. Todėl aš ir atsiguliau, kad nelabai matyčiausi, ir užmigau. Būčiau atvirtęs savaime, jei ne jūs. Labai atsiprašau.
I policininkas (vis dar šnibžda, po to pradeda rėkti). Tu mane už durną laikai? Ką? Už durną? Tu iš tikrųjų esi pederastas. Von. Į kamerą. Supūdysiu tave, von.

Dabar ekrane matome ežerą. Krantai daug kur apaugę meldais, apie juos nemažai geltonų ir baltų lelijų. Vienas ežero krantas smėlėtas. Vakaras. Iš ežero grįžta išsimaudę mergina ir vaikinas. Dar viena mergina maudosi.

I mergina. Egle, mes tavęs nelauksim. Lipk greičiau.
Eglė. Nelaukit, aš pati pareisiu.
Vaikinas. Žiūrėk, kad kas neužpultų.
Eglė. Kai tavęs nebus, tai ir pulti nebus kam.
Vaikinas. Žiūrėk, aš dar sugrįžti galiu.
I mergina. Eik tik tu greičiau. Sugrįš jis mat. Gal ji pasimatymą turi su kuo nors?
Eglė. Gal. Ką gali žinoti.
Vaikinas. Oi, tu, išdykėle. Brolis pasiustų sužinojęs.
Eglė. O jam nebūtina viską sakyti.
Vaikinas. Gerai, gerai. Iki.
Eglė. Viso. Gerai pasilinksminkit.
I mergina. Stengsimės. Nesušalk.

Jie nueina. Eglė išlipa iš vandens. Eina prie rūbų ir išsigąsta. Jos suknele apsirengęs guli Žilvinas.

Žilvinas. Nebijok. Ko išsigandai?
Eglė. Kodėl tu su mano suknele?
Žilvinas. Aš neturiu rūbų.
Eglė. Ką tai reiškia? Tau juos pavogė?
Žilvinas. Galima sakyti ir taip. Įsirangiau į tavuosius.
Eglė. Jeigu tave apšvarino, tai nereiškia, kad gali ir mane palikti basą.
Žilvinas. Nepyk, aš tuoj tau ją grąžinsiu.
Eglė. Aš nepykstu. Gražiai atrodai. Kuo tu vardu?
Žilvinas. Žilvinas. O tu Eglė?
Eglė. Tai tu klauseisi pasislėpęs?
Žilvinas. Taip, aš buvau tavo rūbuose.
Eglė. Keista. Mano rūbuose? Tu juokus mėgsti.
Žilvinas. Taip, čia daug vietos. Ateik, sušilsi.
Eglė. Bet... Tikrai?
Žilvinas. Nebijok. Na kaip?
Eglė. Šilta. Tu kvepi ežeru.
Žilvinas. O tu duona.
Eglė. Duona?
Žilvinas. Taip, aš labai mėgstu duoną.
Eglė. Aš labiau mėgstu pomidorus. Ir obuolius. Taip, obuoliai man skaniausi.

Kitas vaizdas – rojus. Galėtų būti kolektyvinio sodo panorama, tik, aišku, be namelio. Gėlynai, vaismedžiai ir būtinai obelis. Gražiai nupjauta veja. Dievas demonstruoja Adomui kaip veikia benzininė žoliapjovė.

Dievas. Matai, čia patrauki, tik staigus turi būti patraukimas, va, ir veikia. Na ir stumdai per pievelę, kad tolygiai nusipjautų. Supratai?
Adomas. Taip, tėveli.
Dievas. Koks aš tau tėvelis? Kiek kartų reikia kartoti? Kreipkis Dieve, arba Sutvėrėjau. Aš gi tavęs negimdžiau, tik sutvėriau. Supranti?
Adomas. Taip, tėv... Dieve.
Dievas. Ir taip kas trečią, vėliausiai, kas ketvirtą dieną turi pjauti žolytę, nes paskui per aukšta užauga ir stringa žoliapjovė. Jau ne pirmą keičiu. Be to, ir kurmiai tada neužsiveisia, kai dažnai pjauni, labai nepatinka jiems tas garsas. Su žirklėm krūmus kas savaitę praeik. Tai yra septynios dienos, supranti? Savaitė turi septynias dienas, aš taip sugalvojau. Šešias dirbau, o septintą priguliau pailsėti, pavargęs buvau, tiek dirbau. Tai todėl ir padalinau visą laiką į septynias dienas, kad šešias dirbtum, o septintą galėsi pailsėti.
Adomas. Aišku, supratau, tėveli. Ai, kad man liežuvis nudžiūtų, Sutvėrėjau.
Dievas. Va, va ir nudžius, jei to norėsi. Niekada neprašyk to, ko iš tikrųjų nenori. (Patylėjęs) Ir ko nori, irgi geriau neprašyk. Viską, ko reikia, aš parūpinau, tik mokėk naudotis. Savo galva gyvenk, Dievas ne tarnas tau, ne liokajus. Bet dėkoti nepamiršk, sekmadienį, septintą dieną melskis ir aukok savo Viešpačiui Sutvėrėjui. Aišku? Mėgstu dėmesį ir pagyras.

Sode be Dievo ir Adomo dar yra Ieva, angelas Kupidonas, kokių šešiolikos metų vaikinukas, ir žaltys. Žaltys įsirangęs į medį žiūri iš viršaus į surėmusius nugaras Ievą ir Kupidoną.

Ieva. O tu kada dar pas mus apsilankysi?
Kupidonas. Nežinau. (Pauzė) Kada senis užsimanys.
Ieva. Aš tavęs lauksiu.
Kupidonas. O kam? Tu gi turi savo Adomą.
Ieva. Jis man nepatinka. Kažkoks kreivas ir senas. Tu – kas kita.
Kupidonas. Bet aš angelas.
Ieva. Na ir kas?
Kupidonas. Man negalima.
Ieva. Kiek daug šiam pasaulyje draudimų. Obuolių nevalgyk, su vyru nesantykiauk, tai kaip aš vaikus gimdysiu? Ir kam tada visa tai, jei nieko negalima? Kam jis tą viską sutvėrė?
Kupidonas. Jam geriau žinoti, dėl to jis ir Dievas.
Ieva. Nekenčiu jo. Greičiau jis iš čia dingtų.
Kupidonas. Bet tada ir aš išskrisiu.
Ieva. O tu vienas negali be jo atskristi? Rytoj?
Kupidonas. Tai nuodėmė. Už tai galiu būti į pragarą išsiųstas.
Ieva. O rojus? Manai tai ne pragaras? Dar gal blogiau, tiek vaisių, tiek pagundų ir nieko negalima, „Valgykit, vaikai, duoną ir gerkit vandenį iš upelio“. Fui, apsivemsiu.
Kupidonas. Na, gal išeis kurį vakarą pasprukti. Jis anksti gulasi.
Dievas. Kupidonai, vaikeli, gal jau skrendam. Vakaras jau arti, kol dar parsirasim.
Adomas. Laimingos kelionės, Sutvėrėjau.
Dievas. Pagaliau įsisąmonini.
Ieva. Sudie, tėtuši.
Dievas. Et, ką su boba kalbėti.
Kupidonas. Pats sukūrei, dabar niekini.
Dievas. Ne tavo reikalas, snargliau. Kvailystę padariau, bet ne tau mane mokyti. Žinok, su kuo kalbi, a ne, tai tuoj pas velnius keliausi. Labai jau balsingas pasidarei.
Kupidonas. Išgąsdinai.
Dievas. Tai kaip sakiau, vaikai mano, gyvenkite dorai. Žaltys jus prižiūrės. Na, su Dievu. (Peržegnoja juos). Duok savo strėles ir lanką, palaikysiu.
Kupidonas. Vėl visas iššaudysi, o man gamintis, reikės, išnaudotojas.
Dievas. Na, na.

Dievas sėdasi Kupidonui ant pečių ir tas nuskraidina Dievą į dangų.

Vėl prie ežero. Žilvinas su Egle. Guli ant žolės, dabar jau atskirai, ne suknelėje abu sulindę.

Žilvinas. Padaryk taip. (Su dviem pirštais padaro apskritimą).

Eglė padaro nykščiu ir smiliumi apskritimą. Žilvinas į jį įkiša pirštą ir stumdo, kol Eglė nesuspaudžia.

Eglė. Dabar nepaleisiu. Niekada tavęs nepaleisiu.
Žilvinas. Vis tik turėsi kada nors paleisti.
Eglė. Aš nenoriu. Kada vėl susitiksim?
Žilvinas. Rytoj. Palik man savo suknelę kol kas. Paskui gal ką susimedžiosiu.
Eglė. Atnešiu rytoj tau kokį nors savo brolio drabužį, kurio jis nenešioja.
Žilvinas. Gerai. Tekėk už manęs.
Eglė. Dabar?
Žilvinas. Ne, rytoj.
Eglė. Iki rytojaus dar išgyventi reikia.
Žilvinas. Rytojus ateis labai greitai, jau šiandien.
Eglė. Taip, man jau reikia eiti, Kristijonas, mano brolis, pasiges. Jis labai mane saugo. Nežinau, kaip jis į tave pažiūrės. Bet aš jam viską paaiškinsiu. Iki rytojaus, mielasis.
Žilvinas. Egle, o kas yra pederastas?
Eglė. Kam tau?
Žilvinas. Kai kas mane taip pavadino.
Eglė. Tu ne toks. Tikrai.
Žilvinas. Iki, rytoj šioje pat vietoje. Aš lauksiu.

Švelniai pasibučiuoja ir išsiskiria.

Vėl parkas. Vakaras, apsiniaukę. Ant suoliuko pusiau gulomis sėdi jaunas vyras ir kartkartėmis patraukia iš butelio degtinės. Lėtai privažiuoja policijos mašina su švyturėliais, iš jos išlipa II policininkas ir eina prie suoliuko.

II policininkas. Kristau, čia tu? Jau norėjau supakuoti.
Kristijonas. Aš, aš. Gali pakuoti, jei nori, vis tiek gyvenimas jau sušiktas.
II policininkas (paima iš jo rankų butelį, irgi patraukia). Na, na, nereikia jau taip sureikšminti. Pamanyk išmetė. Rasi kitą darbą, po to vėl grįši.
Kristijonas. Kaipgi, priims.
II policininkas. Aišku priims, žmonių trūksta, be to, užsimirš. Na, aišku, nereikėjo meluoti, kad tu jo nepaleidai. Nieko čia tokio, visi suprantam, na pažadėjo jis tau pinigų, tu ir paleidai. Kaipgi kitaip.
Kristijonas. Nepaleidau aš jo, nepaleidau. Gali tu tai suprasti? Nepaleidau.
II policininkas. Na, na, išgerk. Man neverta meluoti, nereikia man tų pinigų, gali sau vienas susisemti, jei nenori dalintis, nepražūsiu. Anksčiau visą „chaltūrą“ pasidalindavom, bet... Kaip nori. Duok dar patraukti. Gerą nusipirkai šį kartą, brangią.
Kristijonas. Negavau aš jokių pinigų...
II policininkas. Išdūrė? Ot niekšas, neatsiskaitė. Pagausiu aš jį pyderą. Bet vis tiek brangią geri.
Kristijonas. Kodėl ir tu nenori manimi patikėti – uždariau aš jį į kamerą, uždariau.
II policininkas. Taip, taip, žinoma, uždarei, o jis parazitas pele pasivertė ir pro durų plyšį pabėgo, net rakinti nereikėjo.
Kristijonas. Jau greičiau gyvate.
II policininkas. Na, kaip nori, gali ir toliau laikytis šitos versijos, bet tada nesistebėk, kad su tavim taip griežtai pasielgė. Būtum teisybę pasakęs arba kad niekšas pabėgo vedamas koridoriumi, gautum papeikimą ir dirbtume kartu, kaip dirbę. Ką dabar įkiš į porininkus? Kol susiuostysim, kol pradėsim vienas kitu pasitikėti, tai praeis keli tušti mėnesiai, be papildomų pinigų. O man namą reikia baigti. Viskas taip susišiko.
Kristijonas. Še, gerk, gal gerą „bičą“ turėsi. Geresnį.
II policininkas. Duok Dieve. Svarbu, kad iškart pradėtume „levaką“ varyti. Namas nelaukia. Tau dabar reikėtų pasisaugoti visokių banditėlių, kai ne faras, gali daug kas sumanyti keršyti. Aš tavo vietoj taip atvirai nesėdėčiau.
Kristijonas. Tegul, tegul ką nori, tą daro.
II policininkas. Tiesa... nežinau, kaip pasakyti, bet vis tiek sužinosi. Dabar tavęs niekas nebijos, tai juoksis tau į akis. Jau dabar juokiasi, girdėjau.
Kristijonas. Kas yra?
II policininkas. Tavo Eglė, nieko tokio? Nieko nepastebėjai?
Kristijonas. Ko nepastebėjau?
II policininkas. Na, kokių nors polinkių? Tu gi brolis. Na, kaip ji su lėlėmis žaisdavo, kaip jas myluodavo ir panašiai?
Kristijonas. Tu kur lenki, niekše?
II policininkas. Aš? Prie ko čia aš? Aš tau kaip draugui noriu padėti, kad tu geriau iš manęs išgirstum, negu gatvėj iš visokių padugnių.
Kristijonas. Klok, ką žinai.
II policininkas. Justelis su Rasa vakar maudytis buvo. Ir Eglė kartu. Na, Justas žinai koks, visas mergas turi padaryti. Ir tavo Eglę, aišku, labai norėtų.
Kristijonas. Tegul tik pabando. Ką jis vėl prie jos lindo?
II policininkas. Ne, ne, Kristau, ką tu. Juk sakau su Rasa buvo. Ta tai be problemų, kad tik Justas ją ima.
Kristijonas. Tai kas tada buvo?
II policininkas. Gal, sakau, dar gali būti, kad Justas iš keršto primelavo, nes Eglė nepasirašo, ir tu neprileidi. Be to, jis dabar jau tavęs nebijo, kai tu ne pareigūnas. „Dėjau“, sakė, „ant Kristaus ir jo seselės lesbietės“.
Kristijonas. Kąąąąąąą? Kur jis „padla“? Sutraiškysiu. Paskolink pistoletą, nušausiu, parazitą?
II policininkas. Palauk, tu neskubėk Justo pulti. Gal jis ir nemeluoja. Tu klausyk, kaip buvo. Na, pasimaudė jie visi, po to Justas nusivedė Rasą į miškelį. Patvatino ją, ta laiminga, kaip šimtą pinigų radusi. Grįžta pro ežerą, žiūri tavo Eglė su merga kažkokia „laižiaką“ varo. Tu nesispjaudyk, dabar visko būna. Še, išgerk.
Kristijonas. Kas per merga?
II policininkas. Nematė, tamsu buvo. Bet su suknele, ilgi plaukai, viskas tikra, jokio apsirikimo.
Kristijonas. Netikiu, negali būti. Niekada nieko nepastebėjau įtartino.
II policininkas. Na, gal ką pražiūrėjai. Tokius dalykus ne taip lengva užčiuopti. Jie gi, parazitai, labai gerai maskuojasi. Ir dabar, jei ne naktis, jei Justas nebūtų atsitiktinai jų užklupęs, taigi nieko ir nežinotum.
Kristijonas. Einu susirasiu Eglę ir paklausiu.
II policininkas. Ieškok prie ežero, nes, Justas sakė, girdėjo, kaip jos susitarė šiandien vėl ten susitikti.
Kristijonas. Būk draugas, Hari, paskolink bent antrankius, grąžinsiu.
Haris. Na, antrankius tai bala nematė, nelabai, kas ten tikrina, ar turime, bet tu vis tiek per daug neįsismagink.

Dievas sėdi ant debesėlio. Rankoje turi kariškus žiūronus.

Dievas. Ale tu matai? Vis tik pabėgo prakeiktasis, pabėgo pas tą pasileidėlę. Na, sugrįžk tik, sugrįžk, iškart į pragarą ištremsiu, nevidonas.
Nors ką čia sulaikysi, jaunas gi, neįdomu jam su manim seniu. Pats toks buvau, žinau. Amžius dabar jo toks, paauglystė. Sunkus metas, priešinasi, įsitvirtinti nori, viską patirti, išbandyti reikia. O dar ta gi, pati ant kaklo kabinasi, tai kurgi klausys Dievo? Kas aš jam, ne autoritetas.
Nereikėjo man tos bobos lipdyti, nereikėjo. Jaučiau, kad nelaimes atneš. Ir dar akiplėša kokia, akis drasko. Gal reikėjo antrą vyrą nulipdyti, būtų vienas žolę pjovęs, kitas krūmus karpęs? Bet pratęsimas, giminės pratęsimas reikalingas. Būtinas moteriškas pradas, kaipgi jie vienas kitą vaisintų?
Bet bėdos bus, jaučiu. Brolis brolį žudys, tautos viena prieš kitą stos dėl moterų, tas tai jau tikrai matosi, neišvengiamai.
Žiūrėk, žiūrėk, ale ir žaltys niekšas, palikau prižiūrėti, o jis ką? Ne tik kad nedraudžia, dar pats obuolį tiesia, išdavikas. Ne su Dievu, su žmonėmis išvien eina. Adomas šaunuolis, tikras katalikas, neima, purtosi. Aha, į dangų, į mane rodo. Teisingai. O Ieva nepaiso, iškart pasigriebė ir valgo. Na, jau ne, taip nebus. Greit obuolių neliks, jei visokie čia valgys, duonos jai negana. Išvysiu, rytoj pat išvysiu iš sodo, tegul keliauja į žemę ir ten patys kuriasi. Juk dėl to ją iš tikrųjų ir sukūriau.
Na va, taip ir sakiau, Adomas atsisakė, tai Kupidonui atkišo vaisių. Ot boba. Na, tas tai jau žino, kas yra obuolys, išlepinau per daug jį, nedraudžiau valgyti draudžiamo vaisiaus. Myliu aš jį, kaip tikrą savo sūnų myliu, ką galiu padaryti?
Užėjo už medžio abu. Nesimato. Ai, vėjo nėra, debesėlis vietoj stovi, nieko nematau. Ach, kojos susipynė, raičiojasi, tu matai, kas darosi. Bjauru, šlykštu, kaip jie taip gali, mano sode. Neištversiu.
O Adomas ką ten veikia? Masturbuojasi? Žiūri į anuos ir masturbuojasi. Kur jis to išmoko, aš juk nerodžiau, aš tik su žoliapjove jį mokinau elgtis? Viskas, rytoj pat visus į žemę, į Afriką, ne, ten jiems per daug gerai, į šiaurę, ir žmones, ir žaltį. Angelą vis tik pasiliksiu su savim, jis gi nekaltas, boba sugundė, o tuos ištvirkėlius... Nors gal tegul Afrikoje iš pradžių apsistoja, turiu gi parodyti jiems savo gailestingumą, kitaip visai nusigręš nuo Dievo. Siaubas, kas vyksta, kas vyksta, o kas dar bus?

(Čia galėtų būti parodyta sekso scena – Ieva aptaisyta sekso apdarais su odiniais dirželiais, odinemis kelnaitėmis ir liemenėle. Ji įkinkyta į arklio pavalkus ir Kupidonas vadelėmis ją tai prisitraukia iš nugaros, tai atleidžia. Ieva ir stovi pusiau pasilenkus, nugara į Kupidoną. Kupidonas kartkartėm čaižo rimbu į žemę ir vis kažką sušunka iš pasitenkinimo, tipo: „Seksas -  Jėga“, „Seksas – tai mišios“, „Aš valdau“ ir panašiai.
Ieva tuo pat metu dar spėja glamonėtis ir bučiuotis su Žalčiu, nusvirusiu iki jos iš medžio.
Tokia turėtų būti drastiška grupinio sekso scena.
Adomui siūlau papildomą personažo liniją, jis netikėtai pastebi savyje seksualinį dvilypumą, jį traukia Kupidonas. Netoliese jis masturbuojasi ir kartu meldžiasi Dievui:
Aš pasiklydau, Viešpatie. Aš pamilau angelą, jis toks gražus. Padėk man sugrįžti į teisingą kelią.)

Vėl prie ežero. Pradeda lyti. Lietus vis stiprėja. Kartais sužaibuoja. Žilvinas pasislepia po medžiu. Iš tamsos išnyra Kristijonas.

Kristijonas. Labas, pan... Čia tu, pederaste?
Žilvinas. Aš ne pederastas.
Kristijonas. O kas tu? Su suknele apsirėdęs, kas? Arba nuogas, arba sijonuotas, tai kas tada tu? Transvestitas?
Žilvinas. Aš tau jau sakiau, aš žaltys.
Kristijonas. Dar kartą taip pasakysi, užmušiu, gyvate.
Žilvinas. Aš ne gyvatė.
Kristijonas. Tylėk, padla. Ką su mano seserim veikei vakar?
Žilvinas. Tai tu Kristijonas?
Kristijonas. Jėzus Kristus aš tau dabar, vaikeli, Dievas, supratai? Kalbėk kaip per išpažintį, ką veikei su Egle, iškrypėli?
Žilvinas. Nieko, mes mylim vienas kitą, aš noriu ją vesti. Gal nesipykim?
Kristijonas. Su suknele? Į bažnyčią gal su suknele eisi?
Žilvinas. Ne, Eglė turi tavo drabužių atnešti.
Kristijonas. Mano? Mano? Tu darbą iš manęs atėmei, seserį įžūliai pasigrobei, dabar dar nurengti nori? Gal man nusiimti savo drabužius čia, dabar, nori? Nori mane nuogą, basą palikti, be nieko? Be niekur nieko mane apvogti ir dingti su mano sese numylėta, baltakase?
Žilvinas. Ne, aš manau, mes susidraugausim, mes kartu gyvensim, aš myliu ir tave, nes tu Eglės brolis.
Kristijonas. Užsičiaupk, iškrypėli, nebus to, kad aš su tavim gyvenčiau, nebus. Ranką. Duok ranką.
Žilvinas. Mielai.

Kristijonas staigiai uždeda antrankius ir prirakina Žilviną prie medžio šakos.

Kristijonas. O dabar še tau, asile, še. (Pradeda mušti Žilviną kojom ir rankom). Kaip pabėgai pasakok. Esi spynų specialistas? Turėjai vielytę, atsakyk?
Žilvinas. Ne.
Kristijonas. Kas ne? Ko tyli? Kaip pabėgai, klausiu. Užmušiu, jei neatsakysi.
Žilvinas. Aš gi tau sakiau. Tu vis tiek manim netiki, ką dar galiu tau pasakyti?
Kristijonas. (šnibžda prisikišęs). Pasakyk, kaip pabėgai. Nereikia man pasakų, tik prisipažink, gal tu esi seifų vagis, gal tau visos spynos atsiveria?
Žilvinas. Aš ne vagis, paleisk mane, tuoj Eglė ateis.
Kristijonas. Neateis, neateis, nepergyvenk. Aš pasirūpinau, kad ji per lietų niekur nevaikščiotų. Tai atsakyk, kaip pabėgai? Man įdomu, mane per tave iš darbo išmetė. Gal nusivedęs tave, atgaučiau ir vadovybės pasitikėjimą? Bet pirma tu man viską išklok.
Žilvinas. Nepyk, Kristau, nesakysiu. Dabar nesakysiu, paskui gal pats suprasi.
Kristijonas. Kietas. Kietą vaidini? Gerai. Tai ką su Egle veikėt? Tu ją išdulkinai, taip?
Žilvinas. Ne, mes tik žaidėm.
Kristijonas. Žaidėt? Namais? Kas gi buvo tėvelis, jei tu vilkėjai suknelę?
Žilvinas. Ne, mes žaidėm pirštais.
Kristijonas. Kaip tai?
Žilvinas. Padaryk taip. (Parodo pirštais riestainį).
Kristijonas. Na ir?

Žilvinas įkiša pirštą ir pastumdo.

Kristijonas. Ką? Tu tyčiojies iš manęs? Manai aš gaidys? Manai gali ir mane padaryti? (Spiria į pilvą, po to tampo už plaukų ir tranko Žilvino galvą į savo kelią).
Nekenčiu, padla, nekenčiu.

Žilvinas nukrenta, tik ranka, prirakinta prie šakos, kybo ore.

Kristijonas. Pagulėk čia, vaikeli, pagulėk. Rytoj atvažiuosiu su policija, išsivešiu. Pažiūrėsim, kas tu per paukštis, kas tu per žaltys.

Greitai išeina. Lyja smarkus lietus. Žaibuoja. Po vieno blykstelėjimo užsidega medžio viršūnė.

Žilvinas. Žalty, oi tu,      Sutvėrime, oi tu tu…

Operatorius filmuoja vaizdą kildamas kosminiu aparatu. Liepsnojantis medis mažėja, kol virsta tik maža kibirkštim, po to matome visą Lietuvą, vėliau visą Europą, galų gale visą Žemę. Žemė vis mažėja, mažėja, kol galiausiai visai išnyksta daugybėje kitų mažų šviečiančių taškelių jūroje.
Pasirodo užrašas      FILMO PABAIGA


2006