Vilniau,

Ačiū Tau už toleranciją vyrų tualete,
indėnų karo šokius vidury koncertų salės apie nesantį laužą,
galimybę ūkauti ir nebūti palaikytai pelėda,
brangiausią, bet sykiu ir skaniausią kada nors gertą alų su citrina,
keistą marokietį ir dar keistesnį Nikodemą,
akordeonistą, jaučiantį muziką lyg save patį,
linksmąją nesvariąją porelę, meniškai griuvinėjusią Šiuolaikinio meno centro paunksmėj,
dulksną, nesugadinusią nuotaikos,
besišypstantį dailininką geltona nykštuko kepure,
naktinius žiburius,
Andrių Mamontovą, galintį matyti spalvas,
priešpiečius už pusę kainos,
lietų, atsimušantį į raudoną skėtį,
bičiulių juoką,
troleibusą kiauru stogu ir malonią stotelių pranešėją jame,
balandžius pačiame traukinių stoties hole,
pasiilgimą dar neišvykus