Kartais liūdesys vaikšto gatvėmis, laipioja namų stogais, bučiuoja akis, žiūri pasislėpęs iš už kampo, lenda chrizantemų kvapu  į nosį, šneka per radiją...pulsuoja smilkiniuose...lyja.
Jo prirašyti laikraščiai, etiketės parduotuvėje, numerėliai ant namų sienų. Jis bėga baltais brūkšniais ant asfalto ir skauda byrančiais kaštonų žiedlapiais gegužę.
Net jei užsiklijuotum ausis, nosį, akis ir burną, net jei odą nusiluptum, jis vis tiek savo nematomais čiuptuvais įlįs į tavo esmę ir pagrobs viską iki paskutinės ląstelės membranos, iki paskutinio atomo ir jo sudedamųjų dalelių. Negali jo nusivilkti, nusiplauti - lenda per visus pojūčius, ir pasijunti esąs be galo vienkartinis...
Ir nėra jokios kontracepcijos, nėra izoliatorių, nėra skafandrų, apsaugančių nuo jo. Kartais net atrodo, kad, išskyrus liūdesį, pasaulyje nieko nėra – viskas, kas vadinasi kitaip, tėra mažytė apgaulė, žaidimas kaukėtais žodžiais, liūdesio atspindys veidrodyje, kairę paverčiantis dešine...

noriu medaus...

Dievas sukūrė pasaulį, ne tu...

mirties kvapas....

ir tas pasaulis toks be galo vienisas...toks vienisas, kad jo palikti negali...

as niekur nebuvau
tau tik atrode
kad atvertos durys
pripyle vakaro dangaus
i mano kuna
as niekur nebuvau
tik veidrodziu pavirsiais
regejau svetimas
oranzines geles
ir gelzbetonio plokstumos issigaube
nuo skaudziai gerkleje istrigusio taves..

Is geros medziagos galima pasiut grazu drabuzi, bet ja galima ir grindis isplauti...