Kaip šiandien gyvenu?
Skausmingai.
Likau tik kažkieno klaida
Užėmus vietą nedėkingai,
Bet su pretenzija į ją.
Vaikai subėgę gelbėt tėvą.
Tiksliau ne jį, o jo namus
Nėra kaltų, kad patikėjus
Į juos atsinešiau savus.
Atgal nepalikau takelio,
Savų namų nebeturiu,
Yra tik svetimi vilkeliai
Beurzgiantys, kad gyvenu.

Likau tik šaltis, įsispyręs
Į nunešiotus veltinius.
Ištrynusi visus punktyrus
Ir čia atvedusius kelius
Į ateitį be jokio kraičio
Iš praeities namų judu
Ant vienadienio vežimaičio
Su bešlubuojančiu ratu.

Nesimiega. Galvoje, kaip ir širdyje nepaliaujamas sąmyšis. Ir vėl bandau susirinkti save. Ar tai ir vadinama gyvenimu? Ne, tai vadinama rudeniu. Metų, gyvenimo, jausmų rudeniu, kai matai krintančius paskutinius lapus ir nieko nebegali pakeisti...

Išėjau į gyvenimo tiesiąją.
Finišuoti dar būtų absurdas,
Kol ne visos dar įveiktos kliūtys,
Kol neapėmė nuotaikų skurdas.

Kol keliu dar einu – neropoju-
Ir kol akys dar šviesą atspindi.
Išėjau į gyvenimo tiesiąją...
Na, pratęskite ją bent per sprindį.

Jau pavasaris sninga
Ir kviečia
Pasinerti žiedų pūgoje
Į alpėjimą saldžiai skausmingą,
Virstant žiedo maža dulkele...

Aišku. Per skubėjimą ir vėl į dienoraštį įkišau ne jam skirtą tekstą. Ir kada užteks laiko viskam?Chroniškas jo trūkumas neleidžia pasijausti pilnaverčiu žmogumi netgi pavasarį. Žiūriu į jį pro langą, o taip norisi rankomis pačiupinėti. Pavasari, prisiglausk prie manęs.

Jis tikrai nevertas šio eilėraščio. Nereikia dėkoti. Tai Tau ačiū.

Penkta diena...Penkta savaitėje... Penktame gyvenime...penktoje eilėje prie penktos užtvankos. Ir pėdsakas...O, kad jis būtų penktas...

Šiandien diena. lyg prieš velykas - truputis sąmyšio, truputis, skubos ir pilni namai betvarkės... Bet dar savaitė. Gal gi viskas suguls į savo vietas.

Geras! Tai dar painiau. Žemaitiškai užsispyręs ir suvalkietiškai taupus. Bendrai tai ir iš eiliukų jaučiasi taupus ir kietas žodis:)))