Tuštuma apgaubia vėsius pečius. Ir tai jokia našta. Aš tik negaliu giliau įkvėpti...

Aš jau seniai nebeturiu ką pasakyti. Nei tau, nei kitiems. Ir taip per daug šnekėjau ir per mažai dariau. Aš jau seniai nebegaliu nieko pasakyti. Nes žodžiai ir lieka tik žodžiais. Visada svarbiau yra darbai. Aš jau seniai turėjau nieko nesakyti. Nes žodžiai paskęsta nesupratime.
Aš jau seniai turėjau nebemokyti. Nuspręst gyvent ar mirt turėtų patys kankiniai. Aš jau seniai ir nebemokau. Per daug mačiau apgaulės ir nevykusių vaidmenų. Aš jau seniai nebegaliu ir mokyti. Juk aš pati-tesu žmogus, mažytė dulkė gyvenimo smiltynuos.
Aš jau seniai nebetikiu. Tikėjimas- per daug beprasmis. Ir jau seniai turėjau netikėti. Nėra ne vieno, kuris apskritai nemeluotų- nei sau, nei kitiems. Aš jau seniai nebegaliu tikėti,  nes viskas virsta pelenais. Jausmai, mintys, žodžiai, darbai...
Gal jau seniai nebuvo verta ir gyventi? Kam tie žodžiai, parašyti aukščiau? Juk viskas neverta. Net meilė, kurią mes bjaurojame žodžiais, veiksmais. Mes pjaustome viską, kas šventa. Mes abejojame netgi būtim. Mes plėšome į gabalus artimuosius ir paliekame tik savo šukes.

Kaip dažnai žmonės kartoja, kad kažką žino, kad jaučia, kad daug sugeba. Kiek daug mes pasakom tusčių žodžių tik norėdami įrodyti kitiems, kad nesame daugelis. Kokia apgaulė! Nėra tikrų ryšių, o tuo labiau draugystės. Visa tai teprimena konkursą- pranašesnio rinkimai. Kokia apgaulė! Tiesa, visada yra vilties, kad sutiksi verta priešininką, kuris suteiks tau galimybę būti savimi ir tau nebereikės rungtyniauti, o tik kartu tobulėti.

kiekviena diena mokausi is naujo. atrodo, jau moku, bet kita ryta suprantu, kad neturiu nei ziniu, nei igudziu. kiekviena diena mokausi is naujo- pamirsti. stengiuosi prisijaukinti amzina amnezija, kad nereiketu, ryta pabudus, zinoti, kas esu. bet zinau, kad niekas nepasikeis- kita ryta as vel mokysiuos.

Kazkas ne taip!
Kazkas ne taip, kaip buvo. Bet kas?
Gal languose plevena ne ta sviesa? Gal saule teka ne ryte? Gal zmones vaiksto ne zeme? Ne...
Gal..? Gal..? O gal..?
Ne...
Viskas daug paprasciau. Laikas. Jo nera. Ir viskas kitaip. Ne taip. Geriau...

Siandien mano namai kupini tylos. Siandien mano namuose nera sviesos. Tamsos taip pat.
Siandien mano namuose niekas neverkia. Bet niekas ir nesijuokia.
Siandien mano namai neturi sienu. Bet niekas negali nei ieiti, nei iseiti.
Siandien mano namai nera namai.
Siandien as nesu as.
Siandien tiesiog viskas yra niekas.

Nera svarbu ar durys yra iejimas ar isejimas, svarbu, kad jos neuzrakintos.

Jei mirtis butu zinojus apie issigelbejima, ji niekada neateitu pas mane...

So dear friends your love has gone
Only tears to dwell upon
I dare not say as the wind must blow
So a love is lost, a love is won
Go to sleep and dream again
Soon your hopes will rise and then
From all this gloom life can start anew
And there'll be no crying soon

Skamba tylos garsai mano sieloje... ir skleidzia sparnus laisve.