Rudens motyvas

Jau žydi po langais jurginai,
O ant žiedų – rytais šalna...
Ir vėsūs vėjai rudeniniai
Išlydi vieškelin mane.

Tylus, gelsvėjantis peizažas.
Ir mano profilis – ramus.
Ak, argi į jausmų garažą
Kas nors šiais bėgiais ves ir mus?

Tai kas, kad verkia man širdis,
Noktiurną graudų prisiminus?
Dar dunda žalias traukinys
Toli toli atsiminimuos.

Tačiau lange nuplauna veidą
Pavargęs rudenio lietus...
Kur tu eini, rudens keleivi,
Pro savo mėlynus namus?..

Švelnūs balti lapeliai...mažos auksinės dulkės... nuvytus balta ramunė šiltame delne.

Lietau, aš netikiu tavim, nes nežiūnau ar tikros tavo ašaros...

Likimas piktas ir nuožmus
Dažnai lyg žaislą žmogų meto.
Pavydžiu paukščiams, į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą...

Tave visą pro lūpas išvogčiau...
Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.
Ir klevai, ir klevai liepsnabokščiai
Skamba rudenio vario varpais.

Palei langą atžvanga nužvanga,
O tu žiūri,
Kaip žiūri linai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.

Aš matau ir neištariu žodžio,
O parodyt širdies negaliu.
Ką mačiau, ką jaučiau -
Tau parodžiau
Vien atodūsiu savo giliu.

Liepsnabokščiai klevai - P.Širvys

Yra tik du keliai: vienas į priekį, kitas atgal. Pasirink vieną iš jų, tik nestovėk vietoje. Niekada nestovėk vietoje...

Dažnai vaikštau ant bedugnės krašto. Lėtai dedu koja už kojos, kad jausčiau, jog bet kada galiu neišlaikyti pusiausvyros arba tiesiog slystelėti...ir kristi, kristi, kristi... Tokie pasivaikščiojimai lyg stiprus narkotikas, kuris svaigina ir neleidžia galvoti apie nieką kitą tik apie sekantį žingsnį...
Tik prarajos dugnas ne aštriasmailės uolos, o minkšti, gaivūs, kvepiantys žolynai.

Panirti, paskęsti... nakties tamsumoj...
Ir kelią surasti naujon platumon.
  Panirti, paskęsti ir visko netekti...
  Ir baimę į viltį, į laimę iškeisti.

    Panirti, paskęsti ir neiškilti,
    Be nerimo laukti naujųjų laikų...
      Įkvėpti ne orą, o meilės kančių,
      Į kurčiąją tylą garsiai prašnekti...

        Panirti, paskęsti vienu žmogumi,
          Pamiršus kartėlį ir blogus kelius,
          Nuvijus šešėlius ir sopulius,
            Kitą saulėtekį atgimti savimi.

Kiekvieną kartą, kai noriu žengti į priekį, atsisuku atgal. Ir dar ilgai stoviu nejudėdama , lyg kažko laukdama ar tikėdamasi... O galbūt prieš žengdama pirmą žingsnį į priekį, dar bėgu atgalios...

Laimė- tai sugebėjimas paimti tai, ką tau duoda. Ir duoti kitiems...