Nereikia ėstis

Šiandien internete radau naują Puikiąją. Jai 17 m., o mūsų gimtadieniai skiriasi tik 3 dienom. Ji aukšta, tamsiaplaukė, graži mergina. Sukėlusi į netą kokį 17 nuotraukų - visi sako, kad galėtų manekenė. Kodėl ne?
Kai tapau Puikiąja, tai žinojau, kad yra tikriausiai ir kitų puikiųjų. Tada man buvo 18, tad visos, tikėtina, buvo vyresnės. Buvo linksma, nes kai kas pykdavo - galvodavo, kad dėl to puikioji, kad labai puiki. Rašyke taip pat. Puikavimasis prieš juos buvo pats smagiausias.

O dabar kartais žinau, kad nereikia sakyti nicko, nes kai kas jau susies su pavarde. Kai kas - su nerimtumu. Kaip baisu, kad net ir niką galima išaugti.

Virtualūs dienoraščiai nedega, kad ir kokie persaldinti būtų.  Pati paskaitė savo senas spaudaliones, pati paspringo, pati suprato ir kad autorės jau seniai nebėra.

Nieko, dabar ji čia lyg nuomininkė, įsikėlusi į ne savo namus: šlavinėjasi, purto rausvus rožių žiedlapius iš senobinių stalčių, galiausiai, perdažo sienas baltai.

Aną rugsėjį kuprinėje reikėjo neštis murzinų spalvų plastiliną bei lipdymo lentutę... Visi turėjo vienodas.

Praeiti gyvenimai

Galvoju, kodėl kartais ateina toks noras papasakoti apie savo jausmus visiems kadaise tų jausmų pelniusiems objektams?

Ir ką tada daryti?

Man debesėlis.
Kartais manau, kad išradingumo ir idėjų reikšmingoms naujovėms iš rasyk.lt galėtų semtis Seimas.

Nebereikia laiku pasikloti lovos.
Bet laiko vis tiek nelieka.

Herning. Tokiose trobelėse žmonės knygas parašo, išradimus padaro

mano guosmė:
visi atėję galiausiai išeina