Išdurk akis šiai vakaro sekundei,
padauginki rankas iš keturių,
ir tuo vardu, kuriuo mane apskundei,
išteisinki, nes kito neturiu.

Šiai vienai nakčiai veidus teužsninga,
nieks neieškos, galvos, kad išėjai.
Mėnulis duš į juodą sienų tinką,
užšals laiškuos neatplėšti klijai.

Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę,
išleisim orą, perrėžę nagu,
ir aimaną, vos girdimą ir duslią,
užgersim seilėm nuosavom. Tegu

nieks nežinos, kad esam. Ir nenori.
Visi akli. Ir saulė išdurta.
Ant mano plauko šiąnakt pasikorė
tava galva ir sniego visata.

Ir mus praeis. Tegu. Tegu sau skuba.
Gal kada nors per klaidą nustatys -
du angelai šią naktį valgė sriubą...
Dangaus lėkštėj kurio iš jų dantis?

Daiva Čepauskaitė

vieni namai keičia kitus namus

Nebūtinai tai kas yra akivaizdu iš tikrųjų yra akivaizdu.

ar iš tuštumos galima pasisemti tuštybės?

kadien galvoju apie karą - darbas toks.

o rankraščiai iš tikrųjų nedega:)

NIRVANA

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo...

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.

(Henrikas Nagys)

almost away

akiniai puikiai pridengia raukšles ir ne tik...

tais metais mano kngas paliko žodžiai...