gyvenime nepavyksta

išvengti ko nors atgaline data

niekaip

murzinos pėdos

ledai

karštis

dešimties metų senumo dienoraščiai

nieko daugiau nė nebuvo. nieko daugiau ir nebus.

tik šios dienos.

liksi amžinai trylikos, įkalinta rekordinių karščių savaitgalyje, kaip kažkokio dar neparašyto romano herojė, kuri atgyja tik kai kažkas paima knygą į rankas. bet kaskart tai tebūna trys karštos dienos iš jos gyvenimo, kuris ir šiaip tėra išgalvotas, bet - dar blogiau - be pradžios ir galo. be gimimo ir be mirties.

amžinai trylikos. trys karštos dienos.

ir atmintis be jausmų. nes ji tik surašyta siužeto skliaustuose, kaip paaiškinimas skaitytojui, nė nenutuokiančiam, ką iš tiesų per dienas reikia veikti tokiame trumpame romane. ne per dienas - per amžius.

šiame dienoraštyje nieko neparašyta, ko čia skaitot...

kad manęs būtų dvi.

kaip minimum!

kaip kartais būna, kad prieš kokius šešerius metus parašai kokią nesąmonę (kaip pavyzdžiui: "vakar lietūs šermukšnių alėjoj tarp baltų dobilėlių - šoko!")... o ji ima ir išsipildo...

tam tikra prasme:)

visą naktį vis snigo ir snigo baltais švelnumo lakšteliais... nutūpę jie tirpo ir tirpo ir gėrėsi į odą.

nubudau kaip vientisas rožės žiedlapis.

so this was Džoninės:)

so this is christmas...:)

bet kažkokia aplaužyta...

bet gi žmonės ištikro miršta!!!