Barkley's cinnamoniniam laikau raudono siūlo ritę. 
Šiaip sau.

Atsirakinau visus vertinimus.
Man patinka jūsų santykis su mano tekstais. 

Neprisimenu, kada valgiau antaninių obuolių. Net nežinau, kokio jie skonio. Tik kad rūgštūs žinau. Ir kodėl jie antaniniai nežinau. Ir kur jų gaut neįsivaizduoju. Bet pavasarėja, gal tiesiog reik nusipirkt obelį.

PK amžiaus cenzą nuėmė. Just sayin.

Prakeikė, nes treningai nepatiko. 
Savage.

Taigi neskaitau. Rezoliucija buvo neskaityti. Ne tai, kad išvis užsiimčiau rezoliucijomis, bet patiko, kad rašykai rezoliucinas, tai pasirezoliucinau neskaityti. 

Neskaitau jau tryliką dienų, jei patogiai ignoruoju tuos kartus, kai pamiršau ir skaičiau. Turiu daug laisvo laiko, gyvenimas gražesnis nepasidarė. Daugiau žiūriu į dangų.

Šiandien susipažinau su metodu: sukrauni viską ką turi į dėžes, trauki dalykus, kurių tau prireikia. Kas lieka dėžėse po mėnesio - atia atia. Nežinau ką daryti su paltu ir tomis knygomis, kurias man padovanojo. Turbūt metodikoje buvo išimtis sentimentaliems ir sezoniniams daiktams, bet nepriskaičiau, nes prisiminiau, kad neskaitau. Noriu atsisakyti daugybės to, ką turiu, nors visad maniau, kad turiu nedaug. Bet negaliu, nes tų dalykų reikia tam, kad galėčiau funkcionuoti visuomenėje. 

Kilo noras persikvalifikuoti į ką nors, kam darbui nereikia kompiuterio. Namiškiai siūlo persigalvoti. Bet aš dar net nesugalvojau, į ką.