Nuėjau antaninių obuolių ieškot. Radau nusususius bet tikrai antaninius, skreitelyje tupinčios senės. Už penkiolikos metrų – viešasis tualetas. Ji tupi ir dėbso, aš stoviu ir dėbsau. Pradedu kalbinti ir būdama „aš poetas“ nuotaikos nusiperku tris obuolius ir du gramus arbatžolių.
Einu namo, sveria kišenėj tos arbatžolės ir mąstau, kad gal man reikėjo pasakyt, jog „ne, aš išties teieškojau antaninių“.
Paslydau ir dabar skauda kulkšnį. Bet turiu du antaninius. Trečią jau suvalgiau, nors manau, kad jis buvo antras. Nebuvo rūgštus, buvo to išskirtinio „aš kažkada buvau rūgštus, bet taip ilgai gulėjau visatoj, kad apsaldau“ skonio.