Tik žinau, kad su tavimi buvo gera po saulės nušviestas kapines vaikščiot.
Neprisimenu ar kalbėdavom, ar tik skaitydavom datas.

Prisimenu tik raudonas skruzdes lendančias į sandalus kutenančias mano mažyčius kojų pirštus. Nekąsdavo jos man. Nekąsdavo.

Prisimenu tą ramybę, kai tik pušų užteko. Nepažinojau tada chemijos aromatų. Neapsunkino jos mano plaučių. Neapsunkino nei minčių.

Tu sustodavai prie marmurinio, lyg žvaigždėta naktis mirguliuojančio paminklo. Šypsodavaisi, tarsi gyvenimo meilei į akis žvelgdama.

Nesupratau tada, kodėl ten tavo vardas buvo parašytas.

Tik kai buvau pakankamai aukšta galėjau to paminklo apkerpėjusį bei varnų apdergtą paviršių nuvalyti. Skudurėlį ašarom drėkindama.