nepyk, bet imi stebinti

apsiniaukei, dangau

blogai, kad mano dienose,
gyvenime,
kadaise pasirodei tu

gerai, kad

praeik, išeik ar neateik

sunkiai tau sekasi slėpti melą veide -
už tai, buvo laikas, tave pamilau,
ir dėl to, kaip bebūtų, dabar, vis trumpiau -
sunkiai man sekas stovėti greta

tiek to, nerimta, Dieve

kokių tuščių, negerų žmonių esama. jie vis mano, kad yra galvotesni, gali daugiau. apmaudu, kad ratas tų, kurie renkasi lengvesnį kelią kitų sąskaita, gudrauja, kur to galima ir nedaryti, ieško naudos su išlavintom šypsenom, intonacijom, didėja, o ne mažėja, pasauliui nestovint vietoje, einant į priekį. Liūdna iš didžiosios raidės dėl žmogaus, kuris anksčiau buvo kitoks.

mes - nieko ypatingo, ypač tu

covido žabanguos,
tarp sienų keturių
atminty palieku
išdegusius laukus

nė ir vienpusio judėjimo. jau senokai