skersmyžai prieš vėją

Garsiai juokdavausi, kai kažkas pasakydavo senieji Dievai vis dar stebi nuo savo kalnų. Labai patogu buvo sugalvoti vieną Dievuką apibudinti viskam. Visas modernas tuo remiasi – paprastumu. Ypač, kai reikia apibudinti, kažką nepaprasto. Jaunas žmogus nusisuka nuo pastatų su kryžiais ir pradeda vertinti viską kitaip. Nes viskas išties yra kita. Visos dogmos yra tam, jog suklaidinti. Nes niekas nenori laisvų žmonių, geriau tokie, kurie visko bijotų. Viską vertintų, tik per tam tikrą prizmę. Man patinka senųjų bažnyčių architektūra, nes šiais laikais, net ji yra supaprastinama iki rubiko kubiko formų su kryžiumi ant bet kokio stogo briaunos, o senoji tradicija it fosilijos paliktos stebėtis, bei grožėtis smailėmis, vitražais ir didingomis erdvėmis. Supaprastinama, tam, jog neišsilavinusiam žmogui nereikėtų bandyti sukti galvos pagal kokį laikmetį yra sukurta šioji... tiesiog, tai namas, kuris nieko nesimbolizuoja. Visai, kaip kvailas celibatas, kuris nesuteikia progos kurti pavyzdinių šeimų, bet priešingai prisidengdamas savo neliečiamumu turi tamsių siekių, kurie vistiek ankščiau ar vėliau iškyla, kaip purslai į lygaus vandens paviršių. Liepti žmogui mylėti Dieva jau savaime yra šventvagiška. Tik jį ir jį vieną. Žmonės sukurti ne taip. Ne tam, kad nuolatos užsidarę sėdėtų tarp keturių sienų. Jei balsu murmi garsiai, tai labiau šizofrenijos forma nei pokalbis, su kažkuo nematomu. Aš nenoriu sakyti savo nuodėmių tokiam pačiam nuodėmingam žmogui, kaip aš. Geriau išsipasakosiu vėjui, lietui, griaustiniui, upej... sau... garsiai juokiuosi, kai suvokiu, jog beprasmybėje daugumos žmonių didžiausia prasmė yra sukurti šeimą, pratęsti savo giminę, save patį. Dievą suvokiu, kaip bet kurio objekto šešėlį, kuris pridengia tave nuo dangaus. Jį prisimeni tada, kai pažiūri į viršų, nes jis užstoja saulę, žvaigždes. Nuolatos baugina pragaru, nors pats, turbūt, nė nenutuokia, kas tai yra. Jis nepareiškia savo nuomonės, nors didžiausias paradoksas yra tas, jog jei kažkas kažką žudo, prievartauja ar t.t. ir tu nieko nedarai esi toks pats bendrininkas, kaip ir tas kuris atlieka tą veiksmą. Telieka juoktis iš beprasmybės, nes tikėjimas, kaip svajonės dvelkia dangiškumu... 

moteris, tai išsiliejęs pienas kačiukams lakti

sakoma, jog gyvenūnai neturi sielos... kartais pažiūriu į jų akis ir matau gelmę. ypač, kai nesugeba kalbėti... kai padaro ką nors netinkamo. suvokia jog tai blogai, bet vistiek daro. mes palegvinome savo esatį... uždėjome kainas ant kažkieno kūnų. ar mes turime sielą tą akimirką, kai juos valgome nė nesusimąstydami? žmonės seniau melsdavosi savo dievams prieš juos sunaikinant... tiesiog liūdna. pats valgau mėsą, kartais net nesusimąstau ar galėčiau prieiti prie kokio gyvio ir jam įbesti peilį. galėčiau. galėčiau kur kas daugiau, jei to reikalautų aplinkybės...

Žmonės susikuria signalus, kuriais leidžia vienam su kitu komunikuoti. Pvz, jei moteris ar vyras nori pasimylėti būtent tą akimirką ir negali apie tai garsiai kalbėti. Paličia vienas kitam ausies spenelį. Šiaip tokie susitarimai, manau, pageriną intymų gyvenimą. Mat dažnai siunčiami signalai būna suprasti klaidingai. Nžn tokia mintis aplankė...

Vyras yra uola, ant kurios vienui vienintelė moteris pastatys savo bažnyčią. O dangus eis į ją melstis. Paradoksas, jog moterys, dažnai išsirenka ne tą kalną. Todėl galiausiai netenka nei savo uolos, nei bet kokio kito atspirties taško. Ir tada po mažu tampa feniksu. Tiksliau užsiaugina jį savyje. Tada slampinėja tarpukalnėse ieškodamos tinkamiausios vietos. Juk visi yra verti antro šanso. Pasistato palapinę, iš kurios naktį šviečia, kai ji miega. Galite tik įsivaizduoti nėra elektros, bet sklinda tokia ryški šviesa, jog trumpam galima pamesti protą. Ji ten daugybę naktų. Vis išlenda žiūri tai į vieną pusę tai į kitą. Niekaip neišsirenka krypties. Tai likamas... nes kryptis pasirinks ją pati. Nes visos šachmatų partijos jau yra kažkieno sužaistos prieš mums gimstant. O uolos tėra dažnai, tik iliuzija. Tik lavinos. Tik pasauliai, kurie niekados nesušvis. Ir visgi

Tai ką rašau yra daugiau akimirkos išraiška. Tekstą išberiu kartais it tymai. Zelionkos netepu. Todėl palieku klaidelių. Nuolat visur skubu, kad ne nespėdamas bent užmeščiau eskizą, tačiau prisipažinsiu niekada negrįžtu peržvelgti, nes galvoje rausiasi naujos mintys, naujos gijos. Šis laikotarpis man yra itin vienišas. Todėl būta daug negatyvumo. Sentimentų. Ilgesio. Tai, turbūt, vienas juodžiausių laikotarpių vadinamų - triušio ola. Nes išėjimas vis slapstosi. Vis bandau sekti susigalvota šviesa. Bet žinote, jog mąstančiam žmogui yra sunkiau nei nemąstančiam.
Tad bėgu... bėgu. Negaliu atsipalaiduoti piešdamas, negaliu kalusytis muzikos apart tą atlikėją kurį neseniai aptikau (my daddy was a milkman). Negaliu miegoti naktimis. Tik sporto salė padeda iš savęs išmesti visą šūdą, tik va jau 3 dienas miegu, dirnomis ir negaliu pabusti.
Gal galit kas trenkti į veidą? Kokiu pagaliu... kaip darydavom kariuomenėje. Slap. Pliaukšt. Ir nubundi visas uodinas bėgti per suknistus raistus ir pelkes. Nes, kai nesijauti mylimas net pačio meilė, kažkam neužpildo spragų.
Bėgu... iki

hmm... nzn kodėl, bet man visada labiau norisi pažiūrėti į uždengta narvelį, nei, kai jis atidengtas... taip pat su viskuo gyvenime. paslaptis jau kažkaip savaime patraukia, nei tai kas logiškai nuspėjama.

bijojau ka draugai pasakys jog išduodu plunksną ir pasiduodu kompiuteriui

kodel sis puslapis vadinasi rasyk, jei pataria kai kurie tipai to nedaryti?
gal verciau www.nerasyk.lt ?