Žvelgiu pro langą , matau pilkus debesis kuriuos nešioja vėjas. Ir vėl lietus barbena į langą , nuplaudamas asfalto dulkes. Girdžiu kaip krūtinėje stipriai daužosi širdis.
Išbėgu į lauką, gal lietus nuplaus visą nerimą. Jaučiu kaip dideli lietaus lašai merkia kiaurai. Įkvepiu tyro oro gurkšnį. Stoviu užsimerkusi lietuje...
Širdis nebesidaužo taip stipriai, pajaučiu palaimą. Praeiviai slepiasi po skėčiais ir greitai skuba kur nors pasislėpti. O aš stoviu lietuje ir šypsausi...
Laukiu naktinio dangaus ir viliuosi, kad galėsiu stebėti žvaigždes. Įsitaisau ant palangės ir stebiu plaukiančius debesis, pro juos matau nuostabų dangų. Patekėjęs mėnulis apšviečia viską aplinkui. Debesys pasitraukia ir pagaliau pamatau nuostabų vaizdą, savo mylimą žvaigždyną, kuris būna su manimi , kad ir kur bebūčiau. Pamatau krentančią žvaigždę. Užsimerkiu , atsimerkusi žvaigždės nebematau. Viliuosi, kad nukrisdama ji dar išgirdo mano norą...