Man tavo keliami reikalavimai per aukšti. Manau, kad pabaiga.

Parūkiau ir lyg pažeidžiau pati save. Ieškau sau vietos, kad galėčiau kvėpuoti, ir nerandu. Tai, kas atrodo sprendimas, netrukus paaiškėja beesanti aklavietė.

Ačiū už bizūną, viskas taip. Tik ne iškart, po kurio laiko iškyla klausimas, ar kas nors pagalvojo apie stebimo gyvūnėlio iš zoologijos sodo, kuriam paliktas tik maistas ir miegas, savivertę. Regis, užbėgai už akių, pagalvojai. Bet iš tikrųjų.

Pastebėjau, kad žliumbaunant greičiau bėga laikas. Apsimoka.

O šiaip savaitgaliai kaulus laužo.

Vakar norėjau parašyti: žudantis žudantis sniegas. Bet jis ištirpo.

Šmėkšteli sekmadienio pavakarės ir lapkričio rytai. Tereikia tai žinoti, išeiti į lauką ir viskas išsiblaško kaip rūkas.

Kasdien vis naujas gręžiantis sakinys galvoje, paneigiantis prieš tai buvusį, o priartėjus laikui lieka tik vienas. Mintis, kad gal reikia nerašyti ir pratylėti, o po to - priešinga. Todėl ir rašau, nors bet kada galiu būti sumaitota ir atvirkščiai.

Kada nors aš čia dar parašysiu.

Niekada nebuvau verta tavęs. Galiu tik pasakyti - atleisk už viską, ką padariau ir padarysiu.

Nebedaryk taip. Aš jau pamokyta.