sveiki, aš Karolis Pamišėlis, ir aš nemėgstu Omnios. iš pradžių visa tai atrodė tik nekaltas žaidimas, būdas pasirodyti suaugusiu ir pamaištauti, bet paskui pajutau, kad to nebekontroliuoju: antipatijos Omniai mano gyvenime darėsi vis daugiau. per ją netekau darbo, mane paliko žmona, nusisuko draugai, bet sustoti negalėjau: vis tiek nemėgau Omnios. pirmas dalykas, kurį padarydavau atsikėlęs iš ryto: truputį nemėgdavau Omnios. į vakarą visa tai jau virsdavo dideliu ir rimtu nemėgimu..
pasisakykite ir jūs, likimo broliai ir sesės. kada pirmą kartą pajutote trauką nemėgti Omnios?
buvau stoty, žiūrėjau į traukinius ir pasijutau kaip Mauglis "Pavasario klajonėse".
prasideda vaikščiojimo įtrauktu pilvu sezonas.
kažkas trukdo rašyt, bet nesuprantu kas.
sapnavau, kad myliuosi su viena moterim. kažkodėl - mamos namuose. ten ant sienos kabo toks šūdinas peizažas, vaizduojantis per mišką tekantį upeliuką - nekenčiu to paveikslo nuo vaikystės. sapne tas upeliukas kabojo man tiesiai prieš nosį, bet neerzino - keista. o keisčiausia, kad ta moteris man neleido baigti. kiek ją pažįstu, realybėje tikrai leistų, bet sapne kažkodėl neleido. reikia pripažinti, nuo prabudimo iki šiol jaučiu jai dėl to pagiežą. taip su žmonėmis sapne elgtis negalima.
1 2 3 4 5 6 7 8[iš viso:
80]