Laikas nusikloti tą minkštą iliuziją, jog rašymas ir kūryba yra manyje tūnantys talentai, kuriuos lyg iš pažadėtos lobių skrynios galėsiu ištraukti kada panorėjusi ir tapti kažkuo, kuo dar nebandžiau būti.
Laikas pradėti dirbti ir pastatyti savo rašliavas, užrištomis akimis ir rankomis, prie sienos, grubioms atsitiktinių praeivių kritikos kulkoms.
Laikas atsistoti abejomis kojomis tvirtai ant žemes ir paleisti jaunuoliškas svajones pririštas prie helio baliono, jų nebereikės.
Laikas atmerkti akis ir pasiraitoti rankoves, nes mane už riešo švelniai laikančio laikrodžio liaunos rodyklėlės eina tik pirmyn ir nors tokios mažutės, iš pažiūros nieko pikto nelemenčios, jos skaičiuoja mano dienas ir galiu prisiekti, kad man nematant šypsosi, turbūt žinodamos, jog ne tiek jau daug ir liko.
Užteks slėptis, metas išsitiesti visu ūgiu ir atiduoti viską nepažįstamiems, negailestingiems ir nepataikaujantiems.

Jau tuoj. Dar vieną cigaretę