Galbūt aš išprotėjau.
Arba ne.

Pas mane amžinai
debesuota
pilkais debesėliais.

Kai savęs savyje nebelieka nei lašo tampi kitas arba niekas.

Neklausk kas atsitiko, kai paukščiai išsigandę rugpjūčio pasikorė ant medžių korėsi.

Mūsų amžinai yra skirtingi. Tavo iki mirties, mano iki rytojaus.

— Tai ką pirksi, Antanai, kalkių, o gal stiklo? — klausia rentgenais peršviesta Elytė.
— Stiklo, — liūdnai sako tėvas ir atitraukia rankas nuo plytelės, sumoka pinigus, pasikiša po pažastim stiklo
gabalą ir nueina tik iki kooperatyvo kampo. Ten stovi, mindžiodamas atsirišusius apatinių kelnių raištelius,
lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skrybėlę ir apsidairęs trenkia stiklą į pamatą.Sugrįžta atgal Šatas Antanas
į rūsį, Elytė Šatienė pakelia galvą ir vėl, lyg jie būtų vienas nuo kito už šimto kilometrų ir kalbėtųsi tarpmiestiniu
telefonu, sako:
— Ką dar pirksi, Antanai… vėl stiklo?
— Stiklo… iškrito, ir sudaužiau netyčia, — atsidūsta mano tėvas ir velkasi namo su nauju stiklo gabalu, a
psuka ratą miestelio gatvėm, vėl sugrįžta prie kooperatyvo ir apsiašarojęs, verksmingu veidu paleidžia stiklą iš
rankų.
— Man ne stiklo, — Antanas Šatas lyg ištikimas šuo žiūri į savo žmoną, — man tavo meilės, Elyte, reikia…
— Nėra, nėra, Antanai… Iš kurgi dabar jos paimsi? — švelniai šypsosi Elytė Šatienė.
(Riešutų duona)

Duokite žmogui žuvies ir jis bus sotus visą dieną. Duokite žmogui vardą Sotus ir jis bus Sotus visą gyvenimą.

Kartais tai Laivas, bet kartais tai Katastrofa. Viską nulemia… ar esi ant jo, ar po juo.

Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano sese kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - Mes auginame mergaites.“ Harmon Killebrew

Liepą obuoliai neskanūs ir juodai jodinėja po langais, kai naktimis basa vaikams miegą.
Tada taip norisi verkti. Šiaip. Ne dėl to, kad trūksta vitaminų.