nieko tikro
man dabar
to toli? arti?
o gal - atgal?

noriu būti
pavasarėjant
noriu šilto
gero vėjo. . .

ak tyloje
ir vėjuje
kurgi į tolumas
išėjome

ilgai tylėjome
ašarojo akys
nuo vėjo
išėję

ir suradau
širdy tave
kada atėjai
gatve

norėčiau surasti
švelnesnio
pavasario vėjo

tada verkėme
žvarbome ėjome
prasmėmis kalbėjome

ėjome liepų alėja
kas gi žino ką
jautė širdys kalbėjo
žvarbome nuo žiemos vėjo

ak kaip niūru yra
išsiskirti visam
kodėl tu kaip toli?
ir gražiai kalbi kam?

be meilės nebus Dangaus
be meilės tu tik boružė
su ribotom skridimo galimybėm

tavo šiluma
/kada šaltis smelkiasi į širdį/
tavo šiluma mane atgaivina

nuo jūros vėsa
smelkiasi į širdį...
keliauju koja už kojos

kiek laisvės
kiek poezijoje kančios
ir dar pavasarėjantys mes

tas užjautimas
pavasarėjančios poezijos
už upės, ir už parko

kur beišėjusi
ten parkas, ten medžiai
tik varnų trūksta