tie žodžiai tokie beverčiai
jie graužia širdutes mūsų
norėčiau būtų lygiagretūs svertai
o jie iš mūsų karolius suvers

tyloje kenčiame abudu
tik DėkuiDie Edenuose tie angeliukai
aš noriu tik rami dar būti
tą gyvenimą kuris mums liko

nuoširdžiai priimu likimą
ir sustabdau bedugnėn kritimą
o kas mielas Drauge tarp mūsų
tik tos rudenio žibintų šviesos

niekinis tas vienas žodis

pilkas mažas šuniukas
jis žaidžia su lapais
rudenėlis užtruko ir
keturi vėjai padūko

tyloje suamsėjo
nutraukė, oj, tylą
jam baugu nuo to vėjo
neatidaromos durys

plyti pilkumos plynėse

rožinis niekutis

darbotvarkė ir doktrina
dienotvarkė, disciplina ir daugtaškiai...
tiek tos dienos ir beliko jau...

tu nenusiminki
ir eilėmis dabinkis
bet ši skyryba
tai pelkėjimo
slinktys

draudžiama rašyti
du kablelius
prieš kad
ir "ir" sakinio
pradžioje

pakalnutės ar kardeliai
rytą rasą neša
o maži geri vaikeliai
mokyklėlėn lekia

ryte anksti pakilus
savim nenusivilti
o tų knygelių kupros
visai mums neiškilo

rugsėjo tyloje
mes nieko neberandam
nutolom viens nuo kito
tiktai dabar suprantam

o perbėgo mums kelią
bestraksintis kiškelis
dabar į akis žvelgt
jau viens kitam negalim

jau toj naivioj tyloje
niūniuoju dainą seną
manoje vienumoje
tavo ašaros gyvena

nieko tokio
šokt nemoki
būk pelėda
skrisk nuo stogo