rudeniu širdy nešu
noriu būti pamažu
o tyla tokia skaudi
stebuklingos mes abi

kuriam pasaką po vieną žodį

kebežiukas

rudenio gatve skubu
taip laukiu tų akimirkų

kartu

mes abu skirtingi
ir šitai ypatinga

kiek pabėgėjus
sustojau prie beržo...
o jo lapai kad žaidžia

vėjuje...

kaip bijau
bėgau vijausi
ruduo dabar
šalta... o gal?

tik tyloje
vėl nurimstu
noriu pabėgti
ir kad būtum

draugu - - -

bijau tavęs

suspausta, įsprausta, ir beribė...

tiek jau to
kad ruduo

širdis ne akmuo
iš akių tau - vanduo