norėčiau pabūti dar šalia tavęs
o tu nužingsniuoji tolyn gatve
man juoduoja nuo maldų galvoje
bet gera kada tu esi šalia

mūsų mažas angeliukas
ši maža graži mergaitė
bus kažkada mūsų vaikas
šalia tu... jaudinuosi be saiko

noriu būti su tavim
ir Dangaus aš to meldžiu
noriu mažo angeliuko
kur tu? aš gatves jaučiu

noriu surašyti visą gyvenimą
noriu aš būti tik jums gera
o mano mintys tyliai srovena
ir teka eilės mana upe

tyloje gyvenu, tyloje rimuoju
noriu kad būtų šviesus rytojus
noriu išeiti... bet tik sustoju...
noriu tylos... bet tik niūniuoju

tyloje rimuoju savas eiles
noriu suprastumei tu mane
šioj mažoje, jaukioje tyloje
ir aš ir tu pavirstum daina...

prisėdu vieniša aš po klevu...
ir noriu, kad nebūtų taip sunku
aš noriu grįžti ir būti vaiku
kuriu eiles skaudžias, sunku

norėčiau visad būt gera
ir noriu būti Dangaus spalva
aš noriu būti ne tik žydra
aš noriu būti su šviesa

toje pavėsio tylioj rimtyje
kuriu aš pasakas, kuriu eiles
tik nerandi vis manęs...
tik neturime paguodos mes...

norėčiau vėl būti mažu vaiku
bet lėle nepavirsti yra taip sunku
aš noriu kad baigtųsi su laiku
ir ašaros, skausmas, ir tai kas klaiku

einu pamažu į šviesų rytojų
į savo ašaras ranka numoju
kada pavargstu, nenustoviu ant kojų
pavėsy prisėdu, eiles dėlioju

noriu suprasti pasaulio mįsles
tik nežinau:  suprasi tu mane?
noriu nepasimesti laike...
ir mano pasaka ši baigta...

noriu ir rytoj tik tave mylėti...
noriu gera tau būti galėti...
nebenoriu ilgiau tylėti...
bėga tolyn nuo mūsų lietūs...

nenoriu būti maža boružėlė...
nenoriu bučkiu dabintųsi varlė...
kurgi tu esi? toli?
ar pabūti (bent mintimis) galėtum?

aš nutilau... einu ir niūniuoju...
kur tu dabar? kurgi būsi rytojuje?
kaip man sunku be tavęs...
bet į sielos skausmą ranka numoju...

norėčiau gyvenimo ramaus ir lėto
raudonais batais ateiti galėtumei
mano laikas taip vienumoje bėga
gal kas keisis... laukiu kalėdų...

kaip sunku man šitaip tylėti
debesys plaukia... plaukia iš lėto...
noriu tik tave mylėti...
bet tu geresnis būti galėtumei

ir nebaisūs man yra lietūs
ir toli kalėdiniai pietūs
noriu aš išeiti iš lėto
namuose nerandu sau vietos

norėčiau nueiti su tavimi toli
bet ar tu patikėti tuo jau gali
pasaulėliai mūsų yra tokie maži
bet ar manimi tiki? ar tiki?

nutilau ir pradėjau rimuoti
ką dar galiu dėl tavęs sugalvoti
einu, žingsniuoju... noriu dainuoti
lyg pavasario paukščiai giedoti

esu aš visada tau tyli
ar esu vyli? ar manimi tu tiki?
be manęs tu eini? pasaulėlį turi?
kartais dingstu... ar dingsti?

toje tyloje meldžiuosi vienumoje
o puode cipelinai garuoja...
o jeigu nebus to rytojuje..?
o jeigu perniek garuoja?...

toje tyloje žinau  - - - važiuosiu
o ar sutiksiu? ar paguosi?
taip gaila palikti ąžuolą, uosį
negi aš cipelinais išgaruosiu...

gal nori būti tu kotletas?
kada gyvenimas toks lėtas...
o klekt štai lopšin cipelinas
ir ašaromis mama dabinasi...

toj tyloje mintis dėliojau
štai tokios eilės to rytojaus
aš į gandrus ranka numoju
o lopšyje leliukas snūduriuoja...

norėčiau eiti pievomis, laukais
ir puoštis lauko aš žiedais...
džiaugiuosi vienu žiedeliu,
tavęs suprasti negaliu...

ramybės vienumoje meldžiu
atskriski tik greičiau paukščiu
pabūki už lango tu medžiu...
ar šį birželį berželiu

aš tik einu kur miškas ošia
aš liūdesiu esu pavasarį, gegužę
ką sugalvoti? kaip man išbūti?
javai  juk augs iki rugpjūčio...

tol tyloje skinu laukų gėles...
o po namus slankau vėle...
aš noriu melstis namų tyloje...
ar tu dar supranti mane?..

aš juk esu tokia maža gėle...
o juk buvau žibutė aš šile...
o kas nutiks dievų valia...
ir kur nueisiu pasakos gale?..