grizau.

nubundu, o dienos jau visai kitokios.
kvepuojam rudeniu. kalbu apie tai, ko negaleciau suprasti net po tukstancio metu.

kalbu. nes tyla visada varo mane is proto.
ne pirmas kartas.


tu zinai. ir zinau as.


"nuo to ar nori pritapt, ar nori patapt ta pačia Mette Sorrensen ar nori išlikt savim. Jei Pilnai niekada nenorėsi įsintegruot visada taip jausies. Aš tai pajutau, kad niekad negalėsiu nesididžiuot kad esu iš Lietuvos kaimo, ir kad negalėsiu integruotis ir  tapt kokiu ale pseudo danu, gi visiem dzin kas tu toks ar kokia tavo pavardė ten, dėl aplinkinių nepriklauso ar nperitampi. Tu nusimesk viską ką turi lietuviško (ne turiu omeny varda papročius ir kita) o tuos smulkius dalykus, prietarus ir šiaip įpročius kurie danų elgesį vis dar atgraso (kaip duoną su šakute valgyt) tai imsi ir pritapsi greit. O jei to nenori daryt, tai niekad nepritapsi ir taip pat jausies ir taip VISUR, kol negryši ten kur dėl to nereiks jaustis kitaip"

štai toks pavasaris, su keistu jausmu ir senai "pamestų" žmonių at(si)radimais iš naujo....

šypsau.

Rytais, dar labai anksti, jau gali įžiūrėti siluetus... Medžių... Miestelių, išsibarsčiusių ties traukinio bėgiais ir net, galbūt, net jei labai pasistengsi, žmonių...

Tarytum dangus tebūų tamsiai mėlynas satinas, ant kurio dėliojam mintis ir jausmus...


Dėlioju tuos veidus.
Pažįstamus ir (ne)pažįstamus... Tuos, kuriuos pažįstu mintinai ant pirštų galiukų jau milijonus metų.


Geriausios paslaptys yra viešos.
Dabar jau žinau. Dabar jau išmokau.
O baimė - tik pamestas jausmas, kad esi saugus.
Surenku visas šukes, visus dėlionės gabaliukus, kurie ne(pri)tiko. Gyvenimo puzzle.

Kada žinai, kad elgiesi (ne)teisingai? Kada žinai, kad this is it? Kada žodis žeidžia, o kada (iš)gydo?



Kaip atskiri, kur langas, o kur tik veidrodis..?

Kada atsakymų nebereikia, nes užtenka klausimų?

Man visada patinkdavo tas jausmas, kai išlipus iš lėktuvo, pravėrus kondicionuojamos patalpos duris, tave pasitinka karščio siena. Tiesiogine ta žodžio prasme. Turbūt aštriausiai į atmintį įkritusios tokios patirtys buvo Kasablanka ir Tokijas. Kasablankos oro uostas visas žalias ir beprotiškai nesuprantamas (primetant, kad nekalbu nei arabiškai, nei prancūziškai…) Visiškai nesukoordinuotas chaosas su nenutylančiais garsais, kvapais, pojūčiais ir spalvom inkrustuotas į tą drėgno karšto oro sieną.
Kažkas mane mokė – kai keliauji viena į pietryčių šalis ar artimuosius rytus, niekada nežiūrėk vyram į akis. Jų akys panašios į angliukus

Visa tai, kas nepažįstama, dažniausiai baugina.
Bet po truputį išmokau. Išmokau atskirti, nepasiklysti Medinų gatvelėse ir iki galo išsapnuoti sapnus, kuriuose nubusdavau, o gryžus, chna išdažytų rankų neslėpti prištinėse.

Važiuojant iš Lietuvos į Afriką, man visuomet atrodydavo, kad perskridus Viduržemio jūrą, laikas tiesiog stabteli. Tarytum žmonės būtų atradę tą žinojimą, nes stabtelėti taip amžinai bėgant juk iki šiol mokausi.
Marakeše gyvenau pačiam neįtikėčiausiam viešbuty, kuriam buvo penki kambariai, o namo centre – didžiulis fontanas, apgaubtas gaivios žalumos ir paukščių čirenimo. Kambariai nebuvo rakinami, nors kiekvienam, kaip ir pridera būdavo po televizorių su visais įmanomais kanalais. Laikas tarytum neegzistuodavo. Jį galėdavai atspėti nebent pagal tai, kelintą arbatos puodelį (nors išties, arbatos stiklinę) geri… Visai šalia laukujų durų berniukas vardu Huseyin pardavinėdavo cigaretes. Po vieną. Jei jam patikdavai, galėdavai net pasirinkti. Būtent per jį susipažinau su berberais, kurie pragyvendavo iš kasdieninio šou su prisijaukintom barškuolėm. Kiekvienas iš jų buvo bent kartą įgeltas. Nė vienas iš jų nekalbėjo angliškai.

Kartais vis dar sapnuoju Saharą.
Ji panaši į mano amžiną kelionę. Į mano amžiną sapną.

Keisti tokie penktadieniai. Nes ateini į ofisą ryte. Laikrotis tingiai rodo 07:32am. Įjungi šviesą, telefonus, radiją, kompiuterį (ir ne kasdieną tokia tvarka). Galva įsijungia vėliau.
Keisti tokie penktadieniai... Kiekvienam pakutenusiam telefoną atsakai tą patį jau mintinai išmoktą sakinį ir lauki. Vis lauki. Kada patvirtins atsakymą, kada padarys perlaidą, kada atpirks nuodėmes, kada supras, ką bandai jiems pasakyti.
Ir kaskart panašiai, bet kaskart vis kitaip.

Ir visada taip lėtai ir vangiai baigiasi pentadieniai. Mergaitei saugančiai telefono naudotojų ramybę.
Radijas ramiai groja dainas ir jau senai nebežada rytojaus. Visi ir taip žino, kas nutiks.

Kurt Vonnegut sakė, kad šioj žemėje esam tam, kad bimbinėtume. Turbūt tik tą ir darom. Nieko daugiau, nieko mažiau. Dėliojam mažus dalykėlius į savo didelius gyvenimus. O kartais - atvirkščiai. Ir kai didelės mintys pripildo galvą, lieka labai mažai vietos. Orui ar svajonėms.

Kartais mane gasdina dėžutės. Ir tos struktūrėlės, į kurias norom ar nenorom esam visi sudėliojami. Vienaip ar kitaip. Kas belieka tada. Kalbėti apie Danijos politinę santvarką, Kaliningradą, Ignalinos atominę elektrinę bei, vėl, apie individo laisvę bei atsakomybę vakare, kai pro atvirą langą tipena jau vėsus Kopenhagos oras pilnas vis atsidūstančių autobusų garso bei iš darbo grįštančių žmonių balsų.
Žmonės, užaugę su giliu tikėjimu, kad politikai bei jų būdai valdyti bei vadybinti valstybę nėra savaime negeri dalykai, viskas tampa pokalbiais apie ideologijas tiesiog kartais pamirštant, kad po ideologijom yra daugybė žmonių, kurie tiesiog tampa šachmatų lentos figūrėlėm. Arba tiesiog išnyksta iš tos grand scheme.

Turbūt kai esi užaugęs sovietinėj/post-sovietinėj erdvėj į viską žiūri arba labai ideologiškai arba tiesiog ironiskai. Galbūt iki šiol nerimstančias riaušes bei demonstracijas dėl Kopenhagos jaunimo namų iki šiol man lieka misterija. Žimoma, gražu, kad vardan to, penkti dvylikmečiai-keturiolikmečiai sugebėjo užsibarikaduoti negyvenamam name. Vaikai iš judėjimo "Vaikų Jėga" buvo apsiginklavę vandens bombom ir policija užtruko net tris valandas, kad juos iš ten iškrapštytų. Tik nežinau, gražu, ar baisiai gražu..

Turbūt Tyler Durden buvo teisus.. "We're the middle children of history, man. No purpose or place. We have no Great War. No Great Depression. Our Great War's a spiritual war... our Great Depression is our lives. We've all been raised on television to believe that one day we'd all be millionaires, and movie gods, and rock stars. But we won't."

Liekam čia tam, kad bimbinėtume. Kalbėdami dideliais žodžiais ar ne, bet galbūt svarbiausia, kad liktume tikri. Sau. Tiesiog.

Kažkur kažkada girdėjau, kad būtum laimingas, reikia, jog lova, batai ir mintys būtų patogūs. Yra tame tiesos.
Ir, yra labai daug svarbių dalykų. Svarbesnių ar svarbiausių.

Kai kolegė manęs paklausė, ar nepasiilgstu Lietuvos, tikrai nustėrau. Pakankamai ilgai užtrukau, kol atkeliavau ten, kur esu dabar, tačiau tai, kas liko ten, kur prasidėjo mano kelionė tėra tik įvairiausių dalykų kratinys. Koliažas, if you may.
Vat stoviu vonioj, valausi dantis, ir kas yra tas žodis "Lietuva". Dažniausia - kažkas sunkiai ištariamo anglų kalba, todėl užsieniečiai dažnai iškart padeda kryželį, o aš tiesiog myliu tuos žmones, kurie ten gyvena, tuos, kuriuos vadinu draugais, tuos, su kuriais geriu arbata ir rašau jiem laiškus (ir, o die, tikrus, o ne elektroninius!)..

Dar pasiilgstu knygų. Pasiilgstu laikraščių, žurnalų ir Panoramos.

Mano santykiai su tėvais tapo kurkas geresni būtent tada, kai išsikrausčiau iš jų namų. Turbūt panašiai ir su Lietuva. Iš toliau viskas atrodo truputį mažiau dramatiška ir tas beviltiškumo jausmas troleibusas tampa nebe kasdienybe, o filosofine mintim.

Ir vistik, Lietuva yra gerai. Garbės žodis. Gerai yra turėti tokį neištariamą jos pavadinimą anglų kalba. Gerai yra Europos Sąjunga. Gerai, kad žmonės mokosi gyventi ir kovoti prieš Global Warming. MTV koncertais ir kitais dalykais. Gerai, kad Kiedis is Red Hot Chili Peppers net idėjo Lietuvos vardą į vieną iš dainų. Gi super!

Miestas ir beprotiskai greitai plaukiantys debesys. Penktadienis, jo lietus ir dviaukstis traukinys. 15.56. Orange Train. Miegas pilnas laukimo. Ir jaukumo.
Legolasas visas keistai nepatikintis, kad taip, tai yra tas. Tai yra Jis.
Vynas ir Legolasas su gitara. Anna su turkais ir katulis su parkem.
Lieka vejas, naktis ir 22.00 uzsidarancios degalines.

Dar -- lieka vejas ir lietus vidury kvieciu lauku, jaukiom sviesom nusviestos galerijos in the middle of nowhere ir akmenuku pilnos kisenes.

Ir tada -- miestas. Nørreport. Nørrebro. Tobulumo paieskos. Amzinai Amzinai.

Linkiu sau ramybes.

..kaip ilgai jus jaukinates miestus..?! Kaskart, kai paminiu zodi "prisijaukinti", prisimenu Mazaji Princa ir Lape. Prisimenu labai daug. Prisimenu suniukus, kurie keisdavosi kasmet, nes trukdydavo brakonieriams, prisimenu mokyklas ir pianino pamokas.. Prisimenu pirmasias dienas Japonijoj ir pirmasias savaites cia.
O dabar, dabar jaukinuosi sita miesta, kur beprotiskai daug dviraciu, arogantisku moteru keistais apdarais ir keisto veido vyriskiu. Kur skaicius 69 reiskia ne tik Kama Sutros poza, o revoliucija, kur pirma taisykle, kuria turi ismokti, yra: Negalvok, kad esi kazkuo ypatingas, nes toks nesi; miestas, kur zmones yra nesuvokiamai beprotiskai individualistiski.. kur reikia mokytis tarti zodzius ir nugurgti sakinius...

Jaukinuosi. Sita miesta. Ir save jame. Ypac sita rozini kambari, dabar jau pilna smilkalu, kuriuos parsiveziau is Lietuvos, kuriuos taip beprotiskai ilgiuosi... Ir truputi kitaip dabar skaitau Balta Drobule. Ir truputi kitaip mastau apie Lietuvos Iseivija. Truputi kitaip. Nors vis dar bijau zmoniu, kuriuos sutinku gatveje ir nugirdus kazka kalbant lietuviskai, nepuolu sakyti nieko...

Bet gal ismoksiu. Delioti paveikslus i galerijas ir mintis, kai sedziu ant placios savo kambario palanges. Jau savo. Jau cia. Teliko prisijaukinti...