Mirė mano bambukas Marijus, Turtlikai!
Bet liūdna, ne dėl to, Turtlikai,
Oi ne dėl to.
Gaila, kad tavęs nėra, Turtlikai.
Gaila, kad niekad ir nebuvo.
Pasakočiau tau viską, ko nesuprantu ir kas ant širdies guli.
Padaryčiau tau kakavos, bet tu turėtum saldainių atsinešti.
Atsimink tai, kai žadėsi pas mane užeiti.

Šiandien gimė, šiandien užaugo ir šiandien išeis... Pabūk truputį, neišeik taip greitai, vieniša paliks. Žinai, man gera kai tu esi...Ramybės tavo kvapas.

Gimtadienis! Deja ne mano...

Įrėminu "byką" į sniegą, pašoku prie puodų "punckrock'ą", paskui atsisėdu šaltu veidu, sudedu rankas ant kelių, tarsi paso fotografijai, akyse ašaros... "aseit" liūdna... ašaros tai plastmasinės... mėgstu bejausmį moderną... po bespalvį laikraštį bėgiojančius spalvotus žurnalų žmogeliukus...

Visą dieną žiūriu lėkštus filmus ir jie mane graudina... labai graudina:/

Norėčiau matyti haliucinacijas. Gulėčiau sau ant pievos vasaros laike, žiūrėčiau i geltonas kanarėles medžiuose bei į katinus šokinėjančius nuo stogo ir gaudančius jas, aplink žalios avių vilnos pievoj augtų daug spalvotų vėjo malūnėlių, o medžiai mestų burbulų pūkus, vėjas kiekvieną kartą išsuktų muzikinę dėžutę, kuri veiktų mažų rasos lašelių principu. Lašeliai kristų ant šilkinių voro suverptų stygų ir taip išgautų kinų pentatoniką. Galiausiai kūną suimtų saldus paralyžius, negalėtum nustoti šypsotis, tada vieną akimirką kai jaustumei visišką katarsį, širdis imtų ir susprogtų i tūkstančius gabalėlių. Po to atsibustum tamsoje ir tyloje kaip kad Dievas kadaise.

Nusprendžiau vis dėl to rašyti dienoraštį.

-------------------JUSPC------------------------------------ ----------------

Šuo išgijo nuo pasiutligės ir jį nušovė. Klausite kodėl? O todėl, mielieji, kad jis jums nebeįkąs, tai tarsi kerštas už visus praeities bauginimus. Jei sergate pasiutlige (žmogiškoji ši ligos versija - beprotybė), jokiu gyvu nesigydykite ir nesileiskite gydomi. Pasieksite daug, o ir nušautas nebūsite.

Dienoraščio nerašau

Dienoraščio nerašau