Va ir sulaukiau kartoko 22 gimtadienio. Gimtadienis visai pozitzviai praėjo susipykau su draugu, bet nors nereikėjo palikti savos šventės su greitąja. O juk buvo ir taip ir be jokių švenčių... Trumpai tariant likau jaunas ir kvailas.  Išmetė iš kolegijos todėl sėdžiu su lenkiško alaus buteliu ir skaičiuoju maksi įpakavimo cigaretes(geras išradimas vienas pakelis 30 cigarečių) Išsiunčiau popierius gal pasiseks ir po poros metų turėsiu profesiją būsiu didvyriškas sandėlininkas. Sandėlininkas- Didvyris čia kažkas naujo. Iš kitos pusės, bent jau nepakračiau kojų, o dažnai viskas į tą pusę suko. Nors gal dar anksti džiaugtis, baisiausia gi ne nustipti, o taip toliau gyventi šitam kambaryje, kuris jau patapo kalinio vienute. Žudytis nesiruošiu užbaigęs lyg Hemingvėjus būdamas, tik grafomanu be pinigų atrodyčiau paprasčiausiai bukas. Ai tiesa skyrybos nėra šitam dienoraštyje...
Galėtum pagalvot, kad kai Dievas užvožia per galvą ir užtrenkia duris, kažkur turėtų atsidaryti langas. Na, kad ir gerai rašosi iš nevilties, bet matyt taip paprasta nebus. O ir deivės vasarine suknele nesutikau. Va taip ir susimąstai kur ta tavo pirma meilė( nepavykus tiesa atmesta) sėdi. Na atspėti lengva gi Anglijoje kur daugiau. Įdomu ar kokiam didvyriui  ar šiaip vyrukui su gražiais raumenukais( jo oda kaip kobros sakė mergytė nemano) labiau pasisekė. Tik jau nemažai gražuoliukų pralošė su ja, o ką čia jau aš – gi paprastas veikėjas be raumenų ir dar visai neromantiškas – praktiškas lyg pati Norfa. Patrumpinant šitas neaiškias mintis neatsivers jokios auksinės durys. Kapstysiuos mėšle ir jokios laimingos pabaigos nebus. Bet vis dėl ačiū mergaitei nemano, kad vis dėl to visada rasdavo kelią į landynę Radviliškyje. Smagiai gerdavom vermutą ir kebabus kramsnojom. Ai tiesa atsiprašau, kad buvau kvailas, tikėdamasis, kad kada bus iš mūsų mergaite nemano! Jaunas ir kvailas ir tiek.

Duok Dieve pražūti kaip Didvyris ir turėtų nuo plieno arba apsinuodijimo alkoholiu. O jeigu, pozityvo duok žmogų dalintis tokia laime.

Kažkada draugas paklausė, kam išviso kažką rašyto kelti į internetą. Aš žinoma atsakiau, kad išliktų kažkas manęs apskritai ir po mirties... Jis pajuokavo, kad sudegs serverinė ir baigta.
Rankraščiai nedega, bet serverinės gali ir supleškėti. Ką tada išvis daryti norint palikti savo egzistavimo ženklo ant šitos supuvusios planetos? Serverinės į pelenus, žmogus dulke pavirsi... Gal, aš, tik vienas noriu palikti savo rašliavą kitiems. Matyt daugumai užtenka dabarties. Nors gal išvis viskas ką kūria šitanuvargusi civilizacija nebeturi jokios vertės ir megėjiški rašiniai ne išimtis Kaip ten bebūtų linkėkime geros priešgasrinės apsaugos serverinėms.