asmenukė ir klevo lapas.
raudoni sportbačiai
ir žiema.

myselfis

lopas prie lopo
visi spalvoti
rudenio lapais užkloti

tu esi visa spalvota
noriu širdutę atlapoti
noriu pasakyti tau
jau namo grįžau

tu esi tokia blizgi
būkim draugės mes abi
tyloje spalvas maišau
noriu nutapyti tave

įdomus kažkoks žmogiukas
noriu su tavim pabūti
noriu aš išsikalbėti
bet žvelgiu pro žvaigždžių rėtį

tyloje viena esu
sunku būti žmogumi
kitokiu ir įdomiu
ir tu spalvotomis
mintimis užsikloki

kaštonas - amžina šiluma...
renku aš juos... nesupras man mama...
tyloje meldžiu aš Dievo,
kad tik likti debesų piemeniu.

kaštonas - stebuklinga šiluma...
renku tave, noriu likti dama...
tyloje viena verkiu...
še kaštonas, tik neslėpk akių...

blizga naujut naujutėlis - - -
kažtonas šitas - turi sielą...
juoda juoduma mintyse...
guodžia šiluma naktyje...

tu kažkur už stiklo
negaliu tavęs paliesti
negaliu tavęs išgirsti
geriau nekalbėki

tu lyg už stiklo
kalbi nesuprantu
tokioje vienatvėje
svajoju apie namus

tyloje imu niūniuoti
lieju akvarele
noriu būti su tavimi
šios pasakos gale

tu ten už stiklo
tavęs negirdžiu
tavęs nejaučiu
būki už lango paukščiu

renkuosi pieštuką
kokia spalva spalvinti namuką
o štai violetinė
o štai mėlyna

renkuosi pieštuką
piešiu šalia gėlytę
ryškiai mėlynai štai
ima lyti

už lango aš
kažkur už stiklo
aš netikra
o piešinys tikras

norėčiau rytą bristi rasa
esu bekojė esu ne visa
noriu bristi noriu ašaros ristųsi
noriu saulutė paguostų

eičiau į parką
bet manas mintis ankstyvas rytas
taip darko
noriu arti namų parko

rytą toli man parkas
o mokytoja bėgioja parke
noriu bristi rasa
noriu augti gėlyte visa

išaugo kombinezoniuką