tavo stiliukas
ir tavo spalva
mano batai raudoni
o tu morkava
ak aš verkiu
noriu būti ne viena
kada esam sykiu
sklaidosi dargana
tyloje ir stiliukas
ir paskendo spalva
mano batai raudoni
tu verki morkava
žinokime
pamojuokime
matykime
atsistokime
žinome
matome
matome
radome
tylėjome
žinojome
tylime
nesitikime
mama, tu būki tik tyloje
kada mūsų mintys tamsioje naktyje
toje tyloje slepiu savo širdelę
pasakoti savo paslapčių negalima
mama, ji tau atvirkščiai meluoja
ir tik ji kalta kad tau skauda kojos
tokioje tyloje aš svirduliuoju
svarstau kas labiau meluoja
skauda, mama, man širdelę
neteisybės šios ją gelia
tyloje svarstau dėlioju
o tu vis ant kojų, vis ant kojų
norėčiau būti panaši
į moterį tame paveiksle...
noriu būti graži,
šviesoje, saulės daigstomoje.
tyloje viena verkiu...
gal ji draugė, bet kodėl
tada taip skauda,
kodėl verkiu...
kodėl negaliu būti sykiu...
žvelgiu viena į šį paveikslą...
mintys nesidėlioja...
mintimis praeitį daigstau.
nutapyki tu dabar mane...
kad gyvenčiau paveiksle,
ateities aš sapne. . .
nebetelpu savyje.
mano tyla
yra aklina...
noriu aš eiti,
nebežinodama...
tyloje esu,
ir ašaros trykšta...
ne taip labai paprasta
yra čia viskas...
išspręsti galėčiau,
tik bendromis pastangomis...
bet tik verkiu,
esu debesų žuvis...
tavo tyla reikalauja per daug iš manęs...
norėčiau būti originali ir neatsiskaitinėti tau dėl kiekvieno žingsnio...
pagaudykime varnas akimis
mama, eikime pasivaikščioti į parką?
1 ---
16 ---
32 ---
48 ---
64 ---
80 ---
96 ---
105 106 107 108 109 ---
112 ---
128 ---
131[iš viso:
1309]