Jei jau nusprendei įsigyti automobilį, būk tikra(s), kad turėsi pakankamai pinigų ją išlaikyti ir bent vieną arklio galią sniegui nuo jos nukasti.

Silpnosios kūrybos vietos. Ilgai dairiausi, ieškojau, kol tai, kas gulėjo prieš nosį, vieną dieną netapo akivaizdu :D „Eureka!-sušukau. Aš dar nerašiau nei vieno prozos kūrinio trečiuoju asmeniu. Metas užleisti sceną ir kitiems herojams“-pamaniau. Ir prieš akis iškart išnėrė lėlių teatras. „Va dabar tai patampysiu virvutes į kairę ir į dešinę. “
Bet pratrimitavus apie didžius tikslus jų siekimas pasirodė ne rožėmis klotas. Ir tada teko dar kartą susimąstyt ir prie problemos iš kitos pusės eit. Ar tai ne asmenybės egoizmas verčia pirmu asmeniu rašyt? Vis savu vardu kalbėt ir kitų išgyvenimus nutylėt? Štai jau ir didybės manija apsireiškė :D
Bet eilinis Daisy nuožmiai su ja kovoja, o kaip seksis parodys ateitis.

P.S. Pastiprinimas visada laukiamas ;)

Kūriniai kaip gėlės, todėl neskubėkime skinti dar neišsiskleidusių žiedų.

Dienoraštis... Maždaug kaip vieta išpažintims, ką? x:D
Tuomet pradėsiu nuo kūrybinės išpažinties apie tai, kaip gimsta mano kūriniai. (Kolkas neišsirinkau kitos žodyninės definicijos savo minčių kratiniams). Taigi...šnekant paprastai..mano kūryba, tai viskas, kas iš tamsių mano pasąmonės kampelių išropoja į dienos šviesą ir pavirsta žodžiais. Rašant negalvoju apie skaitytojus. Kodėl? Todėl, kad vos įsivaizdavus jos atstovą mano minčių srautas kaip mat nutrūksta. Nepatinka jam ta stereotipinė skaitytojo asmenybė. O riboti šio srauto negaliu, oj ne. :) Jis pas mane laisvas lepūnėlis. Todėl tai pirmas kartas kai mano rašliava pateikta daugumos dėmesiui. Ir kritikai taip pat. Bet geriau konstruktyviai. (Mėgstu išpešt naudos :)
Rankraščius matę žmonės yra pažėrę begalę nuomonių ir spalvingų epitetų:
„Kas gerai - tai gerai, o kas jau [nenormalu] taip ir įstringa atminty“.
„Pirmi skyriai patiko, bet kitus įmanoma suprasti tik parūkius žolės".     
Man smalsu. Todėl laukiu Jūsų nuomonių.