po lova slepiasi labai didžiulis niekas,
o nieko niekada nereik bijot
tikiuos užteks neramios mano dūšios
tavo dūšią nuraminti kaip nors
plastelino spalvos vakarais
tavo akys be galo ramiai
klapsi į fonogramą
rudens
aš neriu vašeliu tavo sapną
kartais būna išslysta akis
atsiprašau už kiekvieną košmarą
tu ramiai sėdi kas kelias
sekundes išpūti po debesį
o aš kas keletą debesų
tau išpučiu sekundžių kol
laikui bėgant
taip užpildom dangų
aš ir tu
kaip norėčiau surasti tave
balkone
artėjant rugsėjui be vėjo
galėtumėm ragauti orą
vakare
tu žiūri į mane aš į tave kaip gera
kai mūsų esamasis laikas dera
aš būsiu su tavim kol man
susprogs galva o jei net ir tada
su manim taikysies
suprasime ką reiškia
begalybė
vorais rudens ražiena ropinėja laikas
kai tavęs
pamažu tampa manyje daugiau
nei manęs pačio
kartais
kaip nosies galiuku sniego pusnį
ar šaką medžio šerkšno
liečiam tiršto
pokalbio eilutes išblukančias
pernakt