švinta. viskas tampa kitaip, mes pripratom.
kalbos lieka mažai, bet mūsų akys dar
mato. jauku, šitoje ūkanoje
virš laukų. paryčiai.
mes neutralūs.

nuovargis kurio mes nejaučiame nes
danguje
matosi viskas ką norėtume
matyti. naktis.
mes negalvojam.

palengvėjimai, pamažu statant koją
už kojos. kilnojant tai, kas
šitaip seniai slėgė. vakaras.
mums gera.

nes mes susitariam ir mūsų dienos
numatytos.

aš pasakoju tau apie medžius, pasakoju
apie rūką. ir apie skirtumus
tarp jų, kurių nėra.
tylu. ir ši tyla mums visą laiką reiškė auksą.
dabar aš - laikas, kuris yra prarastas
manęs beieškant. ant tavo dešinio riešo,
kažkur rodyklėse, tarpe penkių
ir septynių.

o tu, kiekvieną kartą tai pamačiusi
šypsaisi.

dabar mes kalbam patyliukais
dabar mes patylim

išnykstu ir klausau kaip nieko nesakai.
ir nerandi manęs, tik todėl,
kad neieškai.
aš, žinoma, galbūt tiesiog skainioju ramunes
ištįsus mėnesius. savaime aišku, aš galbūt
krentu nuo susapnuoto skardžio.
be abejo, galbūt,  manęs visai nėra.
ir tai suprasdama - -
neieškai.

o ir nereikia, nes galop vis vieną su-
randi mane.

likome tokie patys tie
patys
nes laikas, mano miela,
pilna miego,
neina

jo nėra

mes išmiegame miegą, tokį jaukų,
kad jo net nereikėtų
miegoti.
pilnomis akimis klausiame vienas kito
to paties. reiškia abu nežinom. - reiškia.
ir keista kaip kartu su tavimi man
gera nežinoti.

jeigu įvyktų taip, kad būčiau patalpintas
į hospitalizuotą aplinką,
manęs
neslėgtų didelis sprendimo svoris.

nesiimčiau kurti komplikuotų ir racionalių
sistemų. aš būčiau nesąmonė.
ir pasirinkčiau miegą.
vokai kiltų retai ir tai
tik, kad patvirtintų jog aš be reikalo
nevaikščiojau baltomis perėjos
juostomis

tais kartais aš iš tikro
prisiminčiau

prašau leiski man minutėlę pailsėt
nuo žodžių, kurių niekad nesakei ir nuo klaidų
kurios liko nepadarytos.
kada balsai nutils aš prižadu paklausti ar -
norėtumei, kad supaprastinčiau tikrovę    iki tiek
kad atsimintumėm sapnus ne tik
iš ryto.