laimė yra - bijot šviesos
ir rasti pabėgimą
tavo glėby
aš grįžtu, o tu lieki
ir be galo nesąmonė, kad
gyvenimas yra - laukti
bet
mes matom dalykus
nematomus ir žinom apie
vieną dieną
todėl laukti visai nereiškia
laukti, reiškia
būti
aš vaikščiojau be galo plonomis, neramios ir įsivaizduojamos
Karalienės blakstienomis ir jai būtų užtekę sumirksėt -
mano pasaulio nebėra ir nežinia
ar jis kada nors buvo, juolab - būtų buvęs. darkart.
ir negaliu pakeisti savo dnr
ir negaliu pakeisti to, ko negaliu pakeisti
kritau į katilą, ar į bedugę - ten kur krist baisu,
bet su tavim
aš mokausi dėl to nenusiliūsti
ir pagaliau gyvenimas paprastas ir tylus
be nieko, kas galėtų nepatikti
ir pamažu prisimenu visus kartus, kai dėl kažko
ir kažkada, kažką
pamiršdavau
mano nuojauta švelniai tariant
nujaučia.
kad absurdiška būtų dabar
liautis gerti arbatą be cukraus
nukeliavus langeliais baltais
iki priešpaskutinio gyvenimo
pasirinkus ne baimę
o praeitį
aš visąlaik sapnuoju jei sapnuoju
labai tikrą sapną,
nes mano sąmonė yra nesąmonė
o atvirkščiai tik -
kartais
kaip viskas paprasta, kai viskas per sunku
ir tu atsimeni labiau už viską,
kaip pamirštu
kad kažkada mes jau miegojom
šitą miegą
namelyje iš pagalvių, kur galim būt
ir būnam
vienu du
koks nuostabus būtų gylis paslėpti
akis ir nežinoti kas yra
kalendorius, nes
atsiminimuose nėra nieko kito
tik būnam ir negalvojam
ką reiškia tikrovė
nes būti komplikuotu rekonieriumi
ir labai paprasta
miegapele
gali reikšti tą patį
aš apsiverksiu tartum dešimt septyniolika
keturi šimtai penkios pamergės
tam, kad išverkčiau visas mūsų ašaras,
kas mano - tavo,
pameni?
po to kartu žiūrėsime vienas į kitą -
kaip gera bus matyti, viena
akimi, tavo šypseną
tokią jaukią.
mano gyvenimas - tavo gyvenimo dalis
todėl tu gyveni mano gyvenimą
ir tik todėl jis yra kažko vertas
nes kol tu miegi aš neišeinu žiūrėt
kaip sninga
ir niekas niekur neskuba niekas
nieko nelaukia. labas labai tylus rytas,
mano nuotaika, miegapeliūša
juk viskas baigiasi tik kai galvojame,
kad viskas baigiasi,
todėl išeitis -- niekur neišeiti