po tavęs mano rankos užauga
išsilieja ir skleiste skleidžiasi
o tu upė tekėt nepaliaujanti
ir ant kranto nėr kranto
tik tekam mes
apie tarytum, arba, ar išvis
kažkiek papasakoti tau
norėtųs, bet patyliu nes manęs
žinau, jog pilna tavo akyse
net užsimerkus gal
net ypač
kai ką tik atsikėlus suvelta
šukuosena ir mieguistos akys
tavo man
gražu
kaip ir tada, pirmąkart
tai pamačius
aš miegapele ir mano akys
jos yra pilnos prasmės -
kai tave mato
aš norėjau parašyti eilėraštį
neįmanomą tokį, kad tilptų
visa tai, kas nutinka
sekmadieniais
ir niekada niekada neskaityti
kad tai baigtųsi greičiau
nei prasideda, tam kad niekad daugiau
nebebūtų taip
kojas žolėj basas sumerkę murksim
kažkada ir nežinosim ką
reiškia laukti arba pasiilgti,
o vakare -
o vakare mes atsiminsim kaip
gera turėti viską
vienas kitame
ir kaip labai - tada -
nieko nereikia
tai yra pabėgimas ir pasaka
sekama nuolatos. ribos, tarpu
existence non existence nebūtis.
mes esam žiūrintys dangun
ir debesys ir žvaigždės ir mėnulis
yra viskas ką matom. mums
matyti apskritai nereikia, mums
užtenka jausti
kai atnešei pavasarį, visą laiką
matau, šalpusnių pilnas pievas
ir mąstau, kaip gervės grįžta girgždančiu garsu,
garsu gražiu. garsu pavasario.
o kai nutyla mintys
ir ramu, taip labai norisi, kad būtų
- būna - nes tai tu, esi mano
pavasaris ir visą laiką būsi
nieko gražaus, tik rūkas ir jokių žvaigždžių
nesimato, tačiau mano siela
ji šoka
tarytum žmogus kurio niekas nemato
iš džiaugsmo, nes
dienos praeina. ir lieka
nedaug iki laikas nustos
egzistuoti
žvakių šviesoj niekas nėra
atrodęs taip gražiai
kaip Tu, mano mjiu, visąlaik
atrodai
ir niekas niekada
nebe atrodys
tikriau, nes Tu esi
atsakymas į mano klausimą