sakau, parašysiu čia, po poros metų pertraukos. kodėl? na, atsitiko, įvyko toks reikalas, kuris, gal ir duotų man ramybę, bet aš nelabai to noriu. taigi menu sau rytą ar tai vakarą po šventės pašvęstos, nesvarbu, jog nebuvo nei šventės, nei prasmės šventę minėti, taigi menu sau aš įvykius, kuriuos vargiai stengiuos įprasmint, lyg jie būtų verti minėti, ir sakau sau "ei, nepažintas asmenie, žiūrėk, teoriškai kiti metai, kiti batai, padaryk kažką, kad žinotum esą stebuklų, na, ne tų, kur išsipildymo neišsipildančios akcijos, bet kažką, kas tave galėtų įrašyt į melų ir puotų knygą". tai ir sakau, kaip sakius, man reikia, ne, labai reikia, nuveikt tam tikrą dalyką. esu tikra, kad žinote kas tai. m?

velniam, jeigu kažką būčiau norėjus pasakyt, būčiau taip seniai ir padarius. dabar neturiu nei poreikio, nei noro tą daryt, viskas lyg užkonservuota toli toli, o žiemos koncervams dar ne metas. taip viskas nuslopinta ar nusislopinta, nežinau net kur dėtis. sakyč, nežinau kur dėtis su tokia tuštuma, bet tuštumos nejaučiu. pilnuma rūke. kaip ežiukas rūke, tik tas kažkas mano rūke neprašo pagalbos, jis guli, snaudžia, plerpia... o tada matau dvivėres tavernos duris, jos vis varstosi ir varstosi, pirmyn atgal, pirmyn atgal. bet niekas iš anos pusės nesiruošia išeiti, aš vis kartkartėm pamąstau, kad ten nieko ir nėra. bet pameni tą Kingo knygą, Džeraldo žaidimas? vat dabar man atsakyk, ar kampe slėpės kažkas ar ne? aš asmeniškai niekada negalėčiau atsakyt, nes jeigu ten nieko ir nebuvo, tai moters protas privertė atsirast, o tada filosofinis retorinis klausimas, ar vaizduotė geba kurti materialius dalykus? vat pavyzdžiui mane dažnai aplanko jausmas ar tai pojūtis lyg aš būčiau netikra, tarkim kai pereinu gatvę, o kas jei mane nutrenkė mašina, mano kūnas tyso ten, o protas ir toliau eina, nenori pripažint įvykio... dažniausiai tokiu atveju atsigręžiu ir pasitikrinu ar guliu vidury gatvės ar ne. arba nebūtinai netikiu savo esatim, pilnai netikiu ir kitų egzistavimu. kaip patikrint ar su tavim kartu neina koks robotas su žmogišku apvalkalu, kaip patikrint ar tu tikrai turi visus organus, kuriuos aprašo anatomijos vadovėliai. gal ten viskas specialiai pavaizduota tam, kad apgauti žmogų? gal mūsų rasė seniai išnyko, o mes vaikštom kaip kokie androidai, įtikinti, jog tebesame mėsingi ir kraujingi... o kažkas, kas viską žino, sėdi ar levituoja kokiam rūsy ir pašaipiai nužvelginėja prapėdinančias kojas. kartais pareinu namo ir mąstau ar išties buvau išėjus, ar buvau sutikus tuos žmones, gal viską tik išsigalvojau. su priežastim. kokia priežastis? aplink nieko nėra, o man liūdna, štai ir priežastis. velnias, nustojau tikėt ir istorija, ir televizija, ir nuotraukom, ir mobilka, kurioj skaitau smsus. sakyč,kol pati nepatikrinsiu, negaliu ir tikėt. bet kas, jei net jei patikrinus negaliu žinot ar tai iš tikrųjų mačiau, ar mano vaizduotė tik pajuokavo. ai, tiesa, ką aš ten sakiau iš pradžių, - nenoriu nieko sakyt, taip.

Žmogus sau geri, geri ir lauki..:O
Lauki šio bei to, gal ir nesulauki, tada ateina rytas, kuris, po velnias, protingesnis už vakarą be jokių abejonių, ir pramerkęs akis pamatai, kad tu gulėjai šiukšlyne, kad stebuklingu būdu dar liko gėralo, pataisysiančio sveikatą.
Tada jau galiu užmigti ramiu miegu.
Bet antrasis rytas žeria kitus prioritetus. Tokius, kurie išplauna visą fuckin cranium.
O paskui lyja.

Sakyčiau nauja, bet kad dvokia lyg penkių šimtų metų senumo moters apatinukas.
Sakyčiau jaudina, bet kad mačiau filmą "Antikristas".
Sakyčiau sunku, bet kad nėra kas nusvertų galvą.