Mažas voriukas ropsčiasi viršum - močiutė sakydavo, tai - į gera. Pats laikas geram ateiti pas mane, hihi

Norėjau pasižiūrėti The elephant man , bet tada pamačiau, kad jis - Linčo, ir išsigandau. Nes aš bijau Linčo - labai labai

hrrrrrrrrrrrrrr, man atrodo, kad niekada ten nenusigausiu. Jau lyg ir viskas OK, jau lieka viskas ranka paiekiama ir staiga vėl kažkoks kvailas trukdys iškyla, o jis suvalgo dar daugiau laiko, ir man jau atrodo, kad visa tai tik kvailas pokštas ir aš ten visai nebevažiuoju, nes jiems nusibos manęs laukti ir mane mes ir tada man vėl viską teks pradėti iš pradžių, o tada aš truputį išprotėsiu, jei čia dar teks praleisti kelis mėnesius, o tada pakartoti visas biurokratines normas iš eilės.... Ne, aš nesiskundžiu ir tas laukimas man visai prie širdies, slankioju va senaisiais Vilniaus kapiliarais ir dar niekada jie man nebuvo tokie gražūs ir svajingi. Bet visgi, norėtųsi aiškumo ir tikrumo. Tikrumas lyg ir yra - visi dokumentai pasirašyti, bet juk niekada negali žinoti, ane? Vat išlįs koks neprašytas ČP iš už kampo ir reikės vėl viską peržaist.
Hrrrrrrrrrrrrrrrrrrr

- Su bantukais - kaip saldainiukas, - pasakė man batų berniukas.

raudonų pirštinaičių medžioklė

laukiu, kol didieji lūkesčiai pavirs didžiaisiais pokyčiais, hihi

Koks dieviškai gražus ruduo,
Pagautas aukso rėmais,-
Lyg paskutinįsyk

Aš esu virtuvės Dievas!!! Išgraužk, Gordonai Ramzi, mua ha ha!!!

ne, rimtai, man gyvenime trūksta tik dviejų dalykų: aistros, ir to, su kuriuo aš ja galėčiau pasidalinti!

et, tie laužymai pavirto į chaosą, o ne į tikslingą darbą. Gal sakau restart. hihi