lėliukė
o paskui drugeliukas
toks grožiukas
širdutė dūko

tyloj stebiu
klausausi vėjo
klausiu: "drugeli,
ką vėjas kalbėjo?"

sieloje juodoje - balti eilėraščiai - tyla ir aš - - -

juoduoja akyse
juoduoja širdyje
toks kraujas juodas

juodų minčių knyga
ir vėsta arbata
aš noriu suskaityti
ir nuoskaudas nuryti

tyloje aš dėlioju
ir dabartį, rytojų
ir aš ranka numoju
į liūdesius savuosius

skaičiau aš knygoj toje
tarytum būčiau aš
o kas gi bus rytojuje?
sudėk knygas juodas

o jie pabėgo. o jie paliko. vaikai padykę. jausmai užmigo.

tu man tik ta tyla
tie prisiminimai
laukdavau pamatyti akis
sužinoti kaip yra
o ten toliau
gal laukia kažkas?

į draugystę ištiesta ranka

draugo ranka

nuo vaikystės esu viena
kad neeičiau prie vaikų
skaudžiai darė mama
gyvenau verkdama

mokykloje buvau uždara
jokios paguodos nėra
ir krenta krenta žvaigždės
mums išsiskirti laikas

turiu šuniuką turiu dar mamą
mama aprėpia panoramą
tyloje viena rašau
noriu būt gera jai ir tau

vienatvėje einu su šuneliu
noriu būti geru jos vaikeliu
nuo vaikystės mušama
bet mama yra mama

geltonuoja berželiai rudeniop
su liūdesiu ruošiuos namo
norėčiau būt tėvams gera
bet nepabūsiu rudenio geltona

mane taip guodžia
rudenio gera gamta
man taip geri beržo lapeliai
šlama "tiesa yra, tiesa yra"...

norėčiau likti aš gyva
šio rudenio gelsva spalva...
pagrindas berželiai šie geltoni,
jie taip lyriški rudeniop...

tyliu. liūdžiu. ilgiuosi...