Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir kaip žaibas staigus ir svaigus kaip naktis -
O galinga pagunda!Ir šventieji suklumpa...
Pabučiavimas tavo - pavogta kibirkštis.

Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų -
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo -
Ji kaip vergė prie tavęs dieną naktį rymos.

Ne gyvatė įkando - karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna -
Negaliu aš pamiršti...Nes žinau , kad ir tavo
Visos aistros ir mintys - bendro laužo liepsna..

Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio, - 
Be tikslo, meilės ir be darbo,
Tik pažiūrėt, kaip teka pilkos upės čia
Ir debesys pilkėdami apžvarbo.

Tik taip sau prisimint, - kad kaime kur, už gryčios
Žagaruose koks šimtas žvirblių čeža
Arba nuotaką verkiančią iš medinės bažnyčios
Apygirčiai jaunikiai su varpeliais veža.

Ir pažiūrėt, kaip rudeniopi ima gelsti parkai,
O pakraščiais apstingęs grumba gruodas.
Nė nežinot, ko tos mergaitės verkia,
Praradę meilę, viltį ir paguodą.

Ir pamatyt iš tolo, lyg ne savo,
Kaip mano paskutinė meilė temsta...
Paskui - sakysim, iš kurorto atvažiavus,
Kaip anekdotą pasakoti tamstai.    (1935m.)

Labai giliai įklimpusi,bet laiminga.

Bučinys -
Kad prakalbėtum,
Kai per daug slogi tyla.
Bučinys -
Kad patylėtum,
Kai šneka nebemiela.
Bučinys -
Kad atsibustum
Iš sapnų ir nebūties.
Bučinys -
Kad vėl užpūstum
Žiburį…
Labos nakties!
Bučinys -
Atskleidęs tiesą.
Įspėjimo bučinys,-
Kad žinotum, jog išblėso
Tavo židinio ugnis.
Bučinys -
Aistrų verpetas.
Bučinys -
Tyli versmė.
Viešas pergalės paradas.
Šventas aktas.
Nuodėmė.

Bučinys -
Pasidavimas.
Atspaudas:
Tu kalinys!
Bučinys -
Šviesus žaidimas.
Juodas judo bučinys.
Bučinys -
Bjauri vagystė.
Ar gražiausia dovana.
Nuoširdumas.
Apgavystė.
Meilės prievolė.
Daina.
Niekas bučinys.
Ir viskas.
Žmogų prikelia
Arba
Jį pražudo…
Bučinys juk daugiareikšmis,
Kaip kalba.

1964

Elegantiškai sninga

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.

Ji-tamsiaplaukė, rudakė mergina. Tamsoka jos oda patraukdavo vaikinų akį. Ji ėjo gatve klausydamasi muzikos. Žiūrėjo tik į priekį nereaguodama į praeivius ir jų žvilgsnius. Ji skendo savo  mintyse. Galvojo apie Jį.
  Jis-uždraustas vaisus. Jos priešingybė. Auksinių plaukų, pilkšvų akių, raudonomis vyšninėmis lūpomis, šviesios odos.
  Ji galvojo kaip elgsis Jį pamačiusi. Kaip tramdys geidulį Jį pabučiuoti.
  Ji negali jo bučiuoti nes nusižengtu visoms taisyklėms. Ji turi įsipareigojimų.
  Pagaliau Ji pasiekė tikslą. Jis sėdi ant suoliuko apsuptas draugų, žaviai juokiasi iš kažkieno pokštų.
  Ji ima šypsotis pamačiusi jog visi jau ją pastebėjo. Ji sveikinasi su visais kaip įprasta. Jis žaviai Jai nusišypso. Vaidinimas prasideda. Ji drąsiai prie jo prieina ir tramdydama  savo jausmus ir geismus pasisveikina kaip ir su visais. Ji prisijungia prie pokalbio ir akies kampučiu stebi Jo elgseną, klausosi jo balso, stebi jo lupas,akis. Ir taip visą popietę. Ima temti. Visi skirstosi. Jis pasisiūlo Ją palydėti namo.
Visą kelią jie juokauja, kalbasi įprastomis temomis. Jai patinka klausytis Jo balso, Jo  juoko. Pasiekę Jos namus jie atsisuka vienas į kitą. Pokalbis nutrūksta ir jie tylėdami žiūri vienas į kitą. Jos akys išduoda jog Ji jaudinasi. Jis sutrinka. Staiga Ji Jį pabučiuoja. Prisispaudžia prie Jo lūpų ir mėgaujasi jų šiluma, jų skoniu kiekvieną bučinio akimirką. Abu jie užsimerkia ir pasiduoda. Pasiduoda traukai. Ji atsitraukia ir parausta. Jis nuoširdžiai nusišypso parodydamas džiaugsmą, palengvėjimą. Jis apkabina Ją.
-Labos nakties. - Ramiu, laimingu balsu sušnibžda Jai į ausį.
-Labos.. - nedrąsiu balsu išlemena.
Ji nusisuka ir leidžiasi laiptais žemyn į kiemą. Nutolusi pora metrų Ji atsisuka ir mato žibintų nušviestoje gatvėje Jo siluetą. Ji nusišypso, giliai įkvepia ir toliau žingsniuoja laiptais žemyn.