Rašyti neverta,
Skaityti neverta,
Dirbti neverta,
Tingėti neverta,
Mylėti neverta
Ir skirtis neverta.
Kas tikrai verta --
Nusilakti verta.

(Šį verstą lenkiškos dainelės posmą viename savo straipsnyje panaudojo Antanas Škėma.)

Nenuostabu, kad moteriškai prozai gimti reikia šimto metų, kaip prognozavo Virginia Woolf ("The Room of Ones Own"). Bet tiek Woolf, tiek Lispector, tiek Duras, Anais Nin, Catherine Breillat, Christine Schutt, dar tokios "piratės" Kathy Acker kūriniai - gera pradžia. Rašymas iš tamsos, iš gelmės, iš nuosavų išgyvenimų. Konfrontacija su savimi tokia, kokia esi, kokią matai save, o ne kokią tave mato (ir jau yra tūkstančius kartų aprašęs) vyras. Skaitydama tokias knygas, kaip Raymondo Jeano "La lectrice", matau žiūrintį vyrą, matau vyro žvilgsnį, kuris man irgi labai įdomus, tačiau nevadinsi juk to moteriška literatūra. Vienintelis moters kelias į moterišką literatūrą - ėjimas gilyn į savo psichiką, susidūrimas (sprogimas).

“Aš nesibaigiu ten, kur baigiasi mano rankos, ir aš neprasidėjau ten, kur gimiau.” -- Dorothee Sölle

Gamta, matyt, išmintingai pasirūpino tuo, kad žmogiškosios kvailystės greitai išnyktų, o knygos jas įamžina. Kvailys nori, kad palikuonys žinotų, jog jis gyveno pasaulyje, ir kad jie niekada nepamirštų, jog jis buvo kvailys. -- Š. Monteskjė

Rašau grožinę literatūrą dėl to, dėl ko žmonės tiki į Dievą: noriu suteikti gyvenimui prasmę ir tvarką ar bent kai ką įvilkti į formą. Kaip ir daugelis žmonių, chaose ir netvarkoje jaučiuosi nepatogiai. Studija, kurioje rašau, sustyguota kaip orkestrėlis, jos tvarkoje sugyvena spintelės, knygų lentynos, paviršiai ir švarūs, pasišiaušę rašikliais indai, užrašų knygelės surikiuotos pagal dydį, temą ir datą, ir visos ranka pasiekiamos. Esu patologiškas švaruolis. Ir esu toli gražu ne vienas toks. Nereikia toli ieškoti įrodymų, kad žmogus velniškai užsispyręs kurti tvarką: pažiūrėkite į dangų. Argi konsteliacijos nėra tvarkingos dėžutės, į kurias mes sudėjome žvaigždes? Didieji Grįžulo Ratai yra kosminis pramanas.

Kai dėstau apie pramaną, iškart perspėju savo studentus, kad nesiruošiu mokyti jų rašyti, kad to mokyti, tiesą pasakius, negaliu. Galiu tik pamokyti, kaip perrašyti, dar kartą apsvarstyti tai, kas parašyta, ir vėl pertvarkyti. Rašymas, žodžių užrašymas ant popieriaus, iš tiesų yra tik jų pačių reikalas. Kai tik jie turi kažką parašę – ir jau yra pasiruošę iš chaoso kurti tvarką – aš jau galėčiau kažką pasiūlyti.

Peter Selgin „Revision: Real Writers Revise“
http://grafomanija.com/2009/09/22/darom-operacija/

į rašykus įsimetė grafomanija, netikėkit niekuo, ką ji sako, neklausykit jokių patarimų, šito - taip pat ;)