Įsivaizduojamas ribas

įbraižo į speistas į kampą

suvokimas ir įkaitę akmenys

Įžanga

Įžengia

i angą


ir engia


 

pakartoti

nuo pirmo punkto

nepamiršti


virsti


pamiršti


kad nesikartotų

neskrisiu, krisiu žemyn
taip ilgai, net matantiems
atrodys, kad skrendu

įgavusį fizinį pavidalą
pakeliu galvą
atsispindėję akyse mėnuliai
sulenda į kūną
kraujas ima smaugti
užplūdusi tamsa tirštėja
ir ieško preteksto 
kad kietai įmigus
užmarštis
tarškėtų lyg iš venų
išsiveržusi lava
prašydama ką nors daryti
kad vėl išsišieptų
žvaigždėti nasrai

kai
mintys apie gyvenimą nepakeliamos
vis klausinėju kiek kainuos liūdesys
pirštais glamžau minkštą brokatą
čiur aš pirma
ant kortos devynakės užrašau mirties datą
ir įspraudusi į kaladę
pamirštu

Senkančių vandenų
pavogtas dangus guli
ant dugno. Tylu.

Risti akmenį aukštyn
ir spėti pasitraukti
kai riedės žemyn

Iš tylos
nustebęs žvalgosi:
- Šis rytas negyviems.

tamsiame vandenyje
kūno atspindys
kaip pratęsimas